Lietuvoje grąžinant privalomąją karinę tarnybą sustota pusiaukelėje – nenumatytas vaikinų ir merginų šaukimas lygiomis teisėmis. Metas ištaisyti klaidą.
Istoriniai pasakojimai apie karą dažniausiai pabrėžia jo vyriškąją pusę. Archetipinis kario veidas priklauso veikiau rūsčiam Romos legionieriui ar raitam mongolų lankininkui, o ne senovės graikų mitų amazonei. Didžiausios ir įspūdingiausios pergalės siejamos su Aleksandru Makedoniečiu, Julijumi Cezariu ar Napoleonu Bonapartu, o ne su Boudika, Ana Nzinga, Žana d’Ark ar kitomis karvedėmis.
Tačiau griežta lyčių atskirtis karyboje yra iliuzija. Nors karo istorija rečiau mini moteris, tai nereiškia, kad jos su vyrais nesidalydavo žygių vargais. Visais laikais kas nors turėjo lydėti karius, slaugyti sužeistuosius ir rūpintis buitimi. Be to, tiek žiloje senovėje, tiek ir moderniaisiais laikais būdavo tokių situacijų, kai moterims tekdavo griebtis ginklo – kai kurios jį valdė net labai sėkmingai. Vien sovietų Raudonojoje armijoje, įskaitant ir kovinius vienetus, per Antrąjį pasaulinį karą tarnavo iki 1 mln. moterų. Izraelis vos susikūręs 1948 m. įvedė privalomąją tarnybą moterims, nors jas, tiesa, iki šiol vengia siųsti į pirmąsias mūšių linijas. Pastaraisiais metais bene labiausiai pagarsėjo Sirijos kurdės, kurios masiškai stojo į Moterų apsaugos pajėgas ir aktyviai kovėsi su „Islamo valstybės“ ekstremistais.
„Svarbu pabrėžti, kad gynyba nėra vien vyrų reikalas“, – IQ sakė karybos ekspertas, Vilniaus universiteto ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytojas Deividas Šlekys. Jis pabrėžia, kad karyboje jau kurį laiką mažėja fizinės jėgos reikšmė, todėl šiuolaikiniame kare moterys yra pajėgios vykdyti užduotis. Ypač tai pasakytina apie informacinę ir kibernetinę karybą, kurioms ir Lietuvoje skiriama daug dėmesio.
