Ką daryti, kad jie čia ir liktų?
Kai praėjusią vasarą Jungtinėje Karalystėje beveik dešimtmetį gyvenęs Paulius Miečius kartu su žmona Aurelija nusprendė trumpam atvažiuoti į Lietuvą dėl čia buvusių laisvesnių karantino ribojimų, minties apie grįžimą visam laikui jie neturėjo. Tačiau padėtis Londone negerėjo, o pažįstami taip pat vis dažniau kalbėjo apie planus sugrįžti. „Su Aurelija sutarėme, kad jei bent kuris iš mūsų ras puikią karjeros galimybę Lietuvoje – pasiliksime“, – IQ sakė P. Miečius.
Darbo paieškos buvo sėkmingos abiem – jau po mėnesio P. Miečius skrido atgal į Londoną susirinkti paskutinių daiktų. Dabar jis yra įmonės „Genus AI“ verslo strategijos ir finansų vadovas, o A. Miečė – bendrovės „Httpool“ klientų partnerė. Abi įmonės – tarptautinės.
Pasak P. Miečiaus, tarp Anglijos lietuvių tikrai juntamas susidomėjimas grįžti gyventi į Lietuvą, sutuoktiniai sulaukia daug žinučių ir klausimų, kaip jiems sekasi tėvynėje: „Ir darbe, ir asmeninėje aplinkoje teko matyti nemažai atvejų, kai pandemija paskatino persvarstyti prioritetus ir įgyvendinti galbūt jau ilgai brandintus planus sugrįžti namo.“
Monika Tarvydytė po penkerių metų Italijoje ir Jungtinėje Karalystėje taip pat nusprendė grįžti ir prisijungti prie šeimos verslo: „Pandemija paskatino pergalvoti karjeros prioritetus, o grįžti į šeimos verslą, įmonę „Ivabaltė“, pasirodė prasminga.“
Migracijos upė keičia kryptį
Lietuva yra viena labiausiai nuo emigracijos nukentėjusių Europos valstybių, tačiau atvykstančių ir išvykstančių gyventojų balansas į teigiamą pusę persisvėrė dar prieš pandemiją. 2019-ieji buvo pirmieji metai nuo 1990 m., kai į Lietuvą atvykusiųjų gyventi skaičius buvo didesnis nei išvykusiųjų, ir gana smarkiai – šalyje įsikūrė 10 794 asmenimis daugiau, nei iš jos išvažiavo.
Grįžusius emigrantus labiausiai erzina smulkmeniški biurokratiniai procesai, reikalaujantys daugumos dokumentų vertimo, ir lankstumo stokojanti švietimo sistema.
Pernai nauja migracijos kryptis buvo dar labiau įtvirtinta – į Lietuvą atvyko 43 096, o išvyko 23 103 asmenys. Tarp atvykusiųjų Lietuvos piliečiai sudarė mažiau nei pusę – 20 804. Tai – rekordinis skaičius, nors gana panašus į 2019 m. rodiklius. Tačiau per dešimtmetį nuo 2009 iki 2019 m. balansas akivaizdžiai neigiamas: emigravo 496,3 tūkst., imigravo 225,2 tūkst., iš jų 158,7 tūkst. sugrįžę Lietuvos piliečiai.
Priežasčių prisiminti namus pastaraisiais metais buvo ne viena, ypač kilus koronaviruso pandemijai. Jungtinė Karalystė, daugiausia Lietuvos piliečių pritraukusi šalis, buvo viena labiausiai nukentėjusių nuo koronaviruso Europoje. Kaip ir kitur, paslaugų sektoriui (viešbučių, maitinimo ir mažmeninės prekybos bendrovėms) teko didžiausias smūgis, o būtent šiose įmonėse Londone dirba daugiausia jaunų imigrantų. Nemažai jų buvo priversti bent trumpam grįžti namo. „Brexitas“ taip pat buvo priežastis tautiečiams pagalvoti apie Lietuvą.
Aušra Kukelkaitė, viešosios įstaigos „Global Lithuanian Leaders“ direktorė, pritaria, kad išeivius sugrįžti paskatino pandemija ir „Brexitas“: „Kalbant apie aukštą pridėtinę vertę kuriančius specialistus, sakyčiau, koronavirusas netgi daro didesnę įtaką. Per karantiną žmonės galėjo atvažiuoti į Lietuvą ir dirbti iš čia, nuotoliniu būdu. Po kurio laiko natūraliai iškyla klausimas, ar aš vis dar noriu grįžti ten, kur buvau, o galbūt geriau pasilikti Lietuvoje. Mintis, kad kada nors grįšiu į Lietuvą, krebžda daugeliui, tačiau po 5–10 metų užsienyje tą sprendimą priimti vis sunkiau. Šiuo atveju pandemija pastūmėjo apsispręsti, pasiūlė pereinamąjį laikotarpį.“
2020-aisiais dėl koronaviruso sumažėjo ir svetur studijuoti išvykstančių Lietuvos gyventojų – nedaug prasmės studijuoti užsienyje, kai paskaitos vyksta „Zoom“ platformoje.
Lietuva iš tiesų tapo patrauklesnė, nei buvo prieš dešimtmetį. Tarptautinis valiutos fondas prognozuoja, kad šiais metais vienam gyventojui tenkančio BVP dalis (pagal perkamosios galios paritetą) Lietuvoje sudarys beveik 87 proc. ES vidurkio. Palyginti su Jungtine Karalyste, šis rodiklis beveik toks pat – 86,6 proc. Vilnius jau senokai perkopė ES vidurkį ir gali pasiūlyti konkurencingas sąlygas, palyginti su mažesniais Anglijos miestais.
Dabar su kitomis valstybėmis turime kovoti ne tik dėl investuotojų, bet ir dėl talentų.
Tačiau gerėjantys makroekonomikos rodikliai savaime netampa argumentu grįžti, kaip ir pasilikti. Ko reikia, kad emigrantai norėtų grįžti, o parvykę čia nebesidairytų atgal?
Išpildykite tris norus
Atsakymą į šį klausimą diktuoja grįžtančiųjų demografinis portretas. 2020 m. didžiausią jų grupę sudarė 22–33 metų žmonės, kelerius ar keliolika metų praleidę užsienyje. Tad svarbiausių jų poreikių viršūnėje yra galimybė susirasti gerai mokamą ir kvalifikaciją atitinkančią darbo vietą, patogų ir prieinamą būstą bei švietimo įstaigą, kurioje kuo greičiau adaptuotųsi vaikai.
„Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas mano, kad grįžusius emigrantus labiausiai erzina smulkmeniški biurokratiniai procesai, reikalaujantys daugumos dokumentų vertimo, ir lankstumo stokojanti švietimo sistema. „Vaikai lengvai prisitaiko, galbūt nebūtina iš jų reikalauti mokėti kalbą ar lankyti išlyginamąsias klases“, – svarstė ekonomistas.
Jam pritarė ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė: „Svarbu pritaikyti švietimo sistemą ir įkurti klases ar mokyklas, kuriose būtų dirbama su diasporos vaikais, kad jiems nereikėtų eiti į žemesnes klases. Jau yra tokių klasių ir mokyklų, bet į tai reikėtų investuoti daugiau.“
A. Kukelkaitė mano, kad dažniausiai sulaiko profesinės priežastys – baimė netekti pajamų arba profesinės ambicijos: „Kai kurie užsienyje karjeros siekiantys profesionalai grumiasi su stereotipais, kad grįžimas gali būti palaikytas jų nesėkme arba kad Lietuvoje karjeros galimybės yra ribotos. Tarp išvykusiųjų vis dar gajus mitas, kad gyvenimo kokybė Lietuvoje prastesnė, skurdus kultūrinis gyvenimas, prasta švietimo kokybė, mažai socialinių garantijų. Dėl šių priežasčių išvykusieji priima tos šalies, kurioje gyvena, pilietybę, o dvigubos pilietybės nebuvimas toliau atgraso nuo grįžimo į Lietuvą.“
Tarp teigiamų pokyčių Ž. Mauricas mini neseniai atsiradusią prievolę darbo skelbimuose nurodyti siūlomą užmokestį – tai ne tik skaidrina darbo rinką, bet ir tampa paskata svarstyti galimybes grįžti į Lietuvą.
Situacija nekilnojamojo turto rinkoje taip pat svarbi, nes emigrantai tikisi Lietuvoje susikurti geresnes buities sąlygas, išleisdami mažiau pinigų – nuomos ir nekilnojamojo turto kainos vis dar gerokai žemesnės nei Jungtinėje Karalystėje, nors kasmet sparčiai auga.
Verslumo ir eksporto plėtros agentūros „Versli Lietuva“ Verslumo departamento vadovė Inga Juozapavičienė IQ pasakojo, kad sugrįžtantys emigrantai kaip vieną iš galimybių renkasi sukurti savo verslą, nes turi kitose šalyse pasiteisinusių idėjų ir nori jas pritaikyti Lietuvoje. Prieš susikraudami lagaminus jie vis dažniau kreipiasi į „Verslią Lietuvą“ ir domisi verslo galimybėmis. „Natūralu, kad kurį laiką negyvenant Lietuvoje jų nepasiekė informacija apie verslo sąlygas, tad dabar turi daugybę klausimų“, – kalbėjo I. Juozapavičienė.
Grįžusiems emigrantams trūksta informacijos, į kurias institucijas kreiptis, kaip veikia Lietuvos verslumo skatinimo sistema, kokiomis galimybėmis gali pasinaudoti. Šeimos versle dirbanti M. Tarvydytė mano, kad valstybė aktyviau turėtų informuoti emigrantus apie verslo galimybes Lietuvoje ir skatinti sugrįžti, taip pat investuoti ir pinigus, ir žinias.
P. Miečius, nors ir greitai susirado darbą Lietuvoje, jautė, kad įmonės atsargiai samdė naujus darbuotojus, nes dėl pandemijos ir gresiančios krizės jautėsi neužtikrintai: „Nuo grįžimo į Lietuvą šiek tiek baido ir kartais gana žemos karjeros lubos samdomo darbo rinkoje. Tad ambicingiausiems dažnai lieka vienintelė išeitis – kurti savo verslą.“
„Global Lithuanian Leaders“ vadovė A. Kukelkaitė pasigenda politikų ir valstybės vadovų nuoseklumo: „Jau kurį laiką nieko negirdžiu apie Talentų agentūrą, kurią taip nuosekliai, nors gal ir lėtokai, kūrė ankstesnioji Vyriausybė. Būtų iš tiesų gaila, jei ši idėja ir įdėtas darbas nueitų perniek. Kita vertus, girdime apie Sugrįžimo agentūrą, tačiau kol kas neaišku, nei kada, nei kaip tai bus įgyvendinta, nei kokie konkretūs tokios agentūros tikslai. Laikas šiuo atveju bėga ne mūsų naudai. Suprantame, kad dabar didelį dėmesį atima pandemijos situacijos valdymas, tačiau taip galime praleisti labai svarbius Lietuvai momentus.“
Į Lietuvą grįžę gyventi IQ pašnekovai kaip trūkumus minėjo ir konservatyvias visuomenės pažiūras, pastaruoju metu paaštrėjusį priešiškumą seksualinėms mažumoms, kitos rasės žmonėms. „Visuomenę skaldo temos, kurios Vakarų Europoje jau seniai niekam nekelia klausimų“, – stebėjosi P. Miečius.
A. Kukelkaitė tvirtino, kad dar viena kliūtis norintiems grįžti į Lietuvą, bet užsienyje sukūrusiems mišrias šeimas, yra kitataučiams uždara darbo rinka: „Lietuvoje vis dar labai ribotos karjeros galimybės anglakalbiams. Esame labai monolitiška visuomenė, o tai nepadeda pritraukti talentų. Žmonės, išvykę siekti tarptautinės karjeros, tos įvairovės tikisi ir grįžę į Lietuvą. Čia mums reikia daug pastangų tai įvairovei kurti.“
Darbas ir jūra
Pandemija daugelyje pasaulio valstybių privertė visus – ne tik tradiciškai lankstesnes privačias įmones, bet ir viešąjį sektorių – pereiti prie nuotolinio darbo. Neabejojama, kad šis prievartinis eksperimentas paliks pėdsaką ir pandemijai pasibaigus, vis daugiau darbuotojų ir įmonių taikys lankstesnius darbo santykius.
Šiandien Lietuva gali pasiūlyti ne tik kur kas daugiau gerai mokamų darbo vietų, bet ir galimybių kurti verslą patiems.
Dirbti Jungtinės Karalystės įmonėje ir gyventi Lietuvoje, kai itin paprasta ir pigu kartą per savaitę ar kelis kartus per mėnesį nuskristi į Londoną ir tą pačią dieną grįžti atgal, gali atrodyti patrauklu – angliškas atlyginimas Lietuvoje suteikia dar didesnę perkamąją galią, šalia gyvena artimieji, vaikai gali lankyti lietuviškas mokyklas. Čia savo šansą mato Druskininkai ir kiti kurortai, Klaipėda.
Tačiau „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Ž. Mauricas įžvelgia ne tik galimybių, bet ir grėsmių: „Reikėtų ir neužmigti ant laurų, nes Lietuvai kyla grėsmė prarasti dalį darbuotojų, kurie darbui nuotoliniu būdu gali pasirinkti Pietų Europos valstybes. Šiuo atveju aktualiausi klausimai būtų mokestinė aplinka – darbo jėgos apmokestinimas idealiu atveju turėtų būti mažinamas arba bent jau nedidinamas.“ Graikija, beje, jau pasiūlė mokesčių lengvatų, norintiems joje gyventi ir dirbti nuotoliniu būdu.
Ekonomikos ir inovacijų ministrė A. Armonaitė IQ pasakojo siūlysianti Vyriausybei projektą, kad nedalyvavusiems darbo rinkoje Lietuvoje penkerius metus būtų taikomas mažesnis gyventojų pajamų mokestis. Tai esą būtų patrauklus pasiūlymas ne tik grįžtantiems išeivijos atstovams, bet ir galimybė investuotojams pritraukti talentų iš užsienio. „Dabar su kitomis valstybėmis turime kovoti ne tik dėl investuotojų, bet ir dėl talentų“, – pritarė ministrei Ž. Mauricas.
Jis siūlo imti pavyzdį iš Airijos, kuri turi ambicingą planą penktadalį visų viešojo sektoriaus darbuotojų iškelti į regionus ir leisti jiems dirbti nuotoliniu būdu. Tai geras būdas sustiprinti nykstančią provinciją, papildyti vietos savivaldos biudžetus, įdarbinti dabar iki galo neišnaudojamą viešąją infrastruktūrą – švietimo, sveikatos apsaugos ir kitas įstaigas.
Nusverti Vilniaus trauką
Tad kitas sudėtingas klausimas – kaip susigrąžinti emigrantus ne tik į Lietuvą, bet ir į provincijos miestus, kurie dėl gyventojų konkuruoja ne tik su Anglija ar Norvegija, bet ir Vilniumi?
Statistikos departamento duomenimis, pernai daugiau nei kas ketvirtas atvykęs ar grįžęs gyventi į Lietuvą pasirinko Vilniaus miestą – iš viso 10 376 žmonės. Po to rikiuojasi Kaunas (4795), Šiauliai (3819), Klaipėda (3548), Panevėžys (758).
Tauragė pernai sulaukė 385 imigrantų ir pirmą kartą atvykusių buvo daugiau nei išvykusių. Čia, kaip ir kituose Lietuvos regionuose, veikia Lietuvos savivaldybių asociacijos iniciatyva „Globalūs regionai“. Tauragės rajono savivaldybės Kultūros skyriaus specialistas Mindaugas Piečia IQ teigė, kad pagrindinis „Globalios Tauragės“ tikslas yra palaikyti nuolatinį ryšį su išvykusiais. „Labai svarbu pakviesti išvykusius kraštiečius aplankyti gimtinę, tarpininkauti kalbantis su darbdaviais, susipažinti su investicinėmis ir verslo pradžios sąlygomis ir paraginti grįžti, kurtis čia“, – pasakojo jis.
Tauragėje veikia Sugrįžusiųjų klubas, kuriame žmonės gali susitikti su bendraminčiais, susipažinti su vietiniais, išsakyti problemas, pramogauti. Tauragė skiria subsidijas už naujas darbo vietas, rinkodaros priemonėms, kompensacijas už patalpų nuomą. Tauragės savivaldybės taryba yra nustačiusi keturiasdešimt veiklų, kurioms verslo liudijimas kainuoja eurą. „Galimybė kurti nuosavą verslą yra didelė paskata sugrįžti“, – įsitikinęs M. Piečia.
„Šiandien Lietuva gali pasiūlyti ne tik kur kas daugiau gerai mokamų darbo vietų, bet ir galimybių kurti verslą patiems, – aiškino ir „Verslios Lietuvos“ Verslumo departamento vadovė I. Juozapavičienė. – Šis pokytis ypač ryškus regionuose.“ Pasak Ž. Maurico, duomenys rodo, kad pastaruoju metu mažėja regioninė atskirtis: „Lietuva nebus vieno miesto valstybė. Matome sparčiai augantį Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, taip pat kiti miestai – Palanga, Elektrėnai, Panevėžys – stojasi ant kojų.“
Į Lietuvą grįžęs P. Miečius irgi pamatė akivaizdžią Lietuvos pažangą, tačiau didžiausią įspūdį jam paliko Vilnius. Būtent sostinėje jis pamatė ne tik puikiai išplėtotą, jo poreikius tenkinančią infrastruktūrą, bet ir didžiausias karjeros galimybes.
Statistikos departamento pateikiama migracijos statistika yra oficiali, bet neatspindi realaus vaizdo. Į Lietuvą per pandemiją grįžo gerokai daugiau žmonių, galinčių dirbti nuotoliniu būdu ar išleistų į prastovas dėl karantino apribojimų Jungtinėje Karalystėje ir kitose šalyse, bet oficialiai nedeklaravusių savo sugrįžimo.
Daugelis jų svarsto, ką daryti toliau, ir stebi situaciją, kokie karantino apribojimai taikomi, kur greičiau atsigaus darbo rinka. „Jei Europoje ribojimai bus laisvinami anksčiau, o ekonomika atsigaus greičiau, tikėtina, kad lietuviai, ypač jaunimas, nuspręs patraukti laimės ieškoti svetur, – tvirtino Ž. Mauricas. – Tiesa, kol kas atrodo, kad šio scenarijaus dar galime išvengti.“ Atsivėrus sienoms daugelis grįžusiųjų pirks lėktuvo bilietą, bet galbūt, kaip ir P. Miečius, šįkart į abi puses – susirinkti daiktų ir grįžti visiems laikams.
Nesvetinga karalystė
„Brexitas“ buvo viena priežasčių, kodėl Anglijos lietuviai ėmė dairytis į namų pusę. Tačiau jis kur kas rimtesne kliūtimi tapo tiems, kurie planavo ten vykti. Tarp tokių asmenų yra studentai, ketinę studijuoti Jungtinės Karalystės universitetuose.
Organizacijos „Kastu International“ vadovo Arturo Jefimovo teigimu, stojančiųjų skaičius šiais metais krito 68 proc. – nuo 1390 paraiškų pernai iki 490. „Ir šios gautos anketos dar nėra faktas, kad jas pateikusieji važiuos studijuoti – dalis atkris, nes nebus priimti arba neišgalės susimokėti užstato studento vizai gauti“, – aiškino pašnekovas.
Studentams Jungtinė Karalystė nebeatrodo tokia patraukli ne tik dėl trečdaliu padidėjusios studijų kainos, bet ir panaikintos paskolų už studijas sistemos. Įvesta studentų viza reikalauja, kad studentai dar prieš išvykdami studijuoti sumokėtų 50 proc. metinės studijų kainos, o vėliau, nuvykę – ir likusią dalį. Toli gražu ne visi išgali tai padaryti.
Vis dėlto A. Jefimovas įsitikinęs, kad jaunuoliai, tikrai norintys studijuoti užsienyje, ieško alternatyvų. Organizacija mato išaugusį susidomėjimą studijomis Nyderlanduose, kur mokslas kelis kartus pigesnis nei Jungtinėje Karalystėje, o valstybė dirbantiems studentams suteikia paramą. „Nyderlandai dabar yra pirmoje vietoje pagal stojančiųjų skaičių, po jų yra Danija – ten taip pat matome paraiškų gausėjimą, palyginti su praėjusiais metais“, – kalbėjo pašnekovas.
Nemažai jaunimo taip pat renkasi galimybę baigę mokyklą studijas universitete atidėti vieniems metams – tai susiję ir su nežinia dėl pandemijos.
