Vytis SnarskisPremjerė Ingrida Šimonytė ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis vadinamojo čekiukų skandalo įsiūbuoto Lietuvos laivo borte nusprendė išmušti skylę. Ultimatumas buvo netikėtas – jei Seimas nepasileis, atsistatydins pati I. Šimonytė ir kartu visas ministrų kabinetas.
Įtampa viršūnę pasiekė, kai TS-LKD ir I. Šimonytė užstojo susikompromitavusią švietimo, mokslo ir sporto ministrę Jurgitą Šiugždinienę, nors jos savanoriško atsistatydinimo tikriausiai būtų pakakę garui nuleisti. Seimas pirmalaikių rinkimų nesušaukė, o G. Landsbergis pareiškė, kad politinė sistema „save reabilitavo“. Kodėl ir ką tai reiškia, matyt, supranta tik jis, bet, vis tiek netekusi J. Šiugždinienės, darbą tęsia ir Vyriausybė.
Visa ši drama ir toli gražu nesibaigianti „čekiukų“ skandalo istorija iškėlė keletą klausimų apie Lietuvos politinę kultūrą ir tradicijas, partinę konkurenciją, atskaitomybę piliečiams, žiniasklaidos ir visuomenininkų vaidmenį. Taip pat apie atsistatydinimą, svarbų politinį ritualą, manifestą, ateitį lemiantį sprendimą.
Kone tragedija
