Vyčio Snarskio pieš.Bet ar žinome, kokios kariuomenės reikia?
2008 m. Rusijos pajėgoms peržengus Sakartvelo sienas prezidentas Valdas Adamkus teigė iš Kremliaus besitikintis „taikių, konstruktyvių ir kūrybingų santykių“. 2014-aisiais Rusijai aneksavus Krymą ir sukėlus karą Donbase iliuzijos ėmė sklaidytis. „Jeigu teroristinė valstybė, vykdanti atvirą agresiją prieš savo kaimynę, nebus sustabdyta, – 2014-aisiais rėžė prezidentė Dalia Grybauskaitė, – ta agresija gali išplisti Europoje ir toliau.“ 2022 m. vasario 24-oji išblaivė net didžiausius skeptikus ir karo baimė tapo kone visuotinai pažintu jausmu.
Vis dėlto Lietuva nepraleido veltui aštuonerių metų po Krymo aneksijos. D. Grybauskaitė ėmėsi iniciatyvos atkurti šauktinių kariuomenę. Tam prieštaravo tuometis krašto apsaugos ministras Juozas Olekas – teigė, kad iš profesionalų yra daugiau naudos. Vėliau pats tuos profesionalus suskubo ir aprūpinti – 2015 m. Lietuvos kariuomenė įsigijo modernių pėstininkų kovos mašinų „Boxer“, ir taip buvo sutarta dėl vieno brangiausių ginkluotės sandorių šalies istorijoje. Be „Vilkais“ vėliau Lietuvoje perkrikštytų kovos mašinų, kariuomenė dar nusipirko PZH 2000 savaeigių haubicų ir mažo nuotolio priešlėktuvinės ginkluotės sistemų GROM. Pirmą kartą po finansų krizės susirūpinta ir amunicijos atsargomis.
Krymo aneksija Lietuvą paskatino uoliau didinti gynybos biudžetą ir artėti iki NATO reikalaujamų 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Nors 2011-aisiais sakė, kad, jei taisyklė „nerašyta, vadinasi, jos nėra“, dar po trejų metų D. Grybauskaitė nuomonę pakeitė ir išreiškė viltį NATO kartelę pasiekti 2018-aisiais. Plano įgyvendinimas klupo, strigo, valstybės biudžete pinigų vis nepakako, tačiau galiausiai 2019-aisiais tikslas buvo pasiektas. Dabar užsimota dar toliau – kilstelėti gynybos biudžetą iki 2,52 proc. BVP.
