Viešojoje erdvėje deklaruojantys puikų išmanymą apie Baltarusijos reikalus, iš tikrųjų lietuviai nelabai žino, ką su ja veikti
Jau kuris laikas žodis „specifiniai“ vartojamas kaip tinkamiausias būdvardis Lietuvos ir Baltarusijos santykiams apibūdinti. Bendrą 679 km ilgio sieną ir istoriją turinčios valstybės interesų viena kitos atžvilgiu taip pat nestokoja. Dalis jų, ypač ekonomikos sektoriuje, gana neblogai įgyvendinami: prekyba 2018 m. augo ir siekė 1,845 mlrd. eurų, abi šalys viena kitoje investuoja šimtus milijonų eurų, Baltarusija yra ketvirta atvykstamojo turizmo rinka Lietuvoje (165,6 tūkst. turistų), tranzitas vyksta geležinkeliais ir uostu. Tačiau, ėmus kelti saugumo ir vertybinius klausimus, dialogas staiga nutrūksta.
Ilgą laiką Lietuvos politika Baltarusijos atžvilgiu buvo dviejų kelių – stengiantis režimą izoliuoti, bet demokratijos ir žmogaus teisių apsaugos siekiančiai pilietinei visuomenei siūlyti paramą.
Prieš bene dešimtmetį įvykęs tuometės prezidentės Dalios Grybauskaitės bandymas pradėti konstruktyvų pokalbį liko be atsako, kitų aukščiausių šalies pareigūnų svarstymai apie santykių padėtį panašūs į būrimą iš tirščių. Kurį laiką itin garsiai apie Rytų partnerystę kalbėjusi ES paskendo „Brexito“, pabėgėlių krizės ir ekonomikos iššūkiuose, kortas tarptautinėje politikoje sumaišė 2014 m. įvykusi Krymo okupacija. Santykių su Baltarusija kontekste svarbi ir JAV pozicija: po dešimties metų pertraukos šį rugsėjį į Minską buvo sugrąžinti JAV diplomatai, nerimaujama dėl Rusijos karinių bazių prie pat NATO sienos įkūrimo.
