Neatsiejamas šiuolaikinio gyvenimo palydovas – suvokimas, kad visi galime būti sekami. Tai nebuvo savaime suprantama XVIII a. pabaigoje, kai britų filosofas Jeremy Benthamas siūlė kalėjimuose diegti vadinamąją panoptikumo sistemą, paremtą visuotinio stebėjimo galimybe. Jis manė, kad analogiškas kontrolės principas gali būti taikomas plačiau – pavyzdžiui, ligoninėse ar mokyklose, tačiau tokius užmojus apribojo amžininkų abejonės.
Apie technologijomis besiremiančio totalitarizmo pavojų skelbęs britų rašytojas George’as Orwellas panoptikumo idėją išplėtojo iki visa reginčio ir kontroliuojančio Didžiojo brolio. Nors kūrinyje „1984-ieji“ aprašytas košmaras nevirto realybe, šiandien daugelio valstybių institucijos kaip niekada efektyviai kaupia informaciją apie kiekvieną visuomenės narį, o prireikus užkirsti kelią nusikaltimams ar kitoms grėsmėms – imasi slapto stebėjimo. Siekiant išvengti visuotinio sekimo, demokratinėse visuomenėse būtina atsakyti į klausimą, kas stebės ir kontroliuos informacijos ištroškusius stebėtojus.
Lietuvoje slapto pasiklausymo problemą naujai kelia politinės korupcijos byla. Viešumoje linksniuojama Valstybės saugumo departamento (VSD) pažyma apie „MG Baltic“ bandymus daryti poveikį politiniams procesams nepalankioje šviesoje nušviečia ne tik buvusį koncerno viceprezidentą Raimondą Kurlianskį ar kartu su juo teisiamus asmenis, bet ir oficialių kaltinimų nesulaukusį žurnalistą Tomą Dapkų, kuris buvo sekamas ir jo pokalbių klausomasi mažiausiai 10 metų.
Paviešinus VSD surinktą žvalgybinę medžiagą, pirmiausia nukentėjo žiniasklaidos atstovo dalykinė reputacija. Pats T. Dapkus, gegužės 16 d. liudydamas parlamentinį tyrimą atliekančio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) posėdyje, tvirtino tapęs saugumo pareigūnų susidorojimo auka: „Tai padaryta tų žmonių, kurie yra šališki mano atžvilgiu ir turi keršto motyvų, nes jeigu jūs pasižiūrėsite tą informaciją, tai pradėtas sekimas 2006 m.“
