Nėra sunkesnės užduoties, nei įtikti liberalių pažiūrų rinkėjui. Gal dėl to politikams ir nepavyksta.
Liberalių pažiūrų žmonių Lietuvoje neabejotinai yra daugiau nei šiai ideologijai mėginančių atstovauti partijų rėmėjų. 2016 m. Seimo rinkimuose daugiamandatėje apygardoje Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdį (LRLS) palaikė 115 361, Lietuvos laisvės sąjungą (LLS) – 27 274 rinkėjai. Tai šiek tiek daugiau nei 11 proc. savo valią prie balsadėžių pasiryžusių išreikšti piliečių.
Kiti rinkosi „mažesnę blogybę“ konservatorius, nes netiko nei Artūras Zuokas su atskalūnais, nei į korupcijos skandalo įklimpusio Eligijaus Masiulio bendražygiai. Treti apskritai nėjo į rinkimus, nes liberalais besivadinantys Lietuvos politikai pernelyg racionalūs ir gana baikštūs, kai reikia ginti vertybes. Tad galima teigti, kad penktadalis, o gal net ketvirtadalis visuomenės balsuotų už liberalų partiją, jei tokia šalyje iš tiesų būtų.
Liberalių pažiūrų piliečiai daug kartų buvo nuvilti ir kvailinami, tačiau tikrų savo idėjų ambasadorių taip ir nesulaukė. Liberaliomis save laikančios partijos kurdavosi ir skaidydavosi, laisvėdavo ir mesdavosi į kraštutinumus, sudarydavo sandorius su populistais, įsinarpliodavo į korupcijos skandalus, rinkdavosi lyderius, kurių tikrai nepavadinsi laisvės šaukliais. Liberalų vardą savinosi vėliau į Darbo partijos gretas įstojęs Artūras Paulauskas (socialliberalai) bei radikalios „Tvarkos ir teisingumo“ partijos įkūrėjas Rolandas Paksas (liberaldemokratai). Buvo ir daugiau veikėjų, vėliau tapusių tvirtos rankos šalininkais.
