Išmanieji įrenginiai mokyklose – tik priemonė. Reikia ieškoti metodų inovacijų.
Pasauliui, atrodo, sukantis, o gyvenimui keičiantis šviesos greičiu, Lietuvos mokyklos išlieka laikui nepavaldžios. Apie jas vaikai neretai pasakoja tą patį, ką prisimena jų tėvai ar net protėviai. Mažai keitėsi ne tik mokymo metodai, bet ir klasės liko tokios pačios. Tik išmaniųjų kompiuterių jose ir telefonų vaikų kuprinėse atsirado daugiau.
Tačiau kalbėti reikia ne apie tai. Tiek pamokose naudojami kompiuteriai, tiek skaitmeninės pratybos ar elektroniniai dienynai nepakeis mokytojo ir mokinio, mokyklos bendruomenės palaikomo ryšio. „Jei norime, kad šiandieninė karta mokytųsi, turime ne tik naudotis aipadu ar išmaniąja lenta, bet stengtis sukurti ryšį su moksleiviu – jam turi būti įdomu ir jis turi saugiai jaustis. To mokyklose mes vis dar nedarome“, – sakė „OVC Consulting“ konsultantas Šarūnas Dignaitis.
Su tuo sutiko ir vienas iš „Turing Society“ įkūrėjų Lukas Kaminskis. Jo teigimu, nei nauji kompiuteriai, nei virtualios realybės akiniai nedaro jokios įtakos bendram ugdymo kokybės kėlimui: „Svarbu ne tik taikyti technologines naujoves, bet ir diegti naujus mokymosi metodus.“ Tiek fizinės aplinkos, tiek pedagogikos pokyčiai – perėjimas prie mokymosi bendradarbiaujant, dirbant su dideliu duomenų, informacijos kiekiu, kūrybiškų, inovatyvių mokymosi būdų taikymas – yra neatsiejami nuo naujos mokymo(si) kultūros diegimo.
