Nuolatinis švietimo turinio atnaujinimas – strateginė, tačiau nelengva užduotis valstybei
Nesubalansuotos, tarpusavyje nepakankamai suderintos – tokią kritiką bendrosioms ugdymo programoms žeria ir mokytojai, ir analitikai. Trūksta kokybiškų vadovėlių, derančių su programomis, egzistuoja atotrūkis tarp programų siūlomo lankstumo, ugdymo turinio įvairovės ir baigiamųjų egzaminų vertinimo sistemos. Plūstasi ir mokiniai: programos keičiasi pamečiui, į dalykų turinį integruojamas tiek rengimo šeimai, tiek patyčių prevencijos ar pilietiškumo ugdymas – perteklinės pamokos trukdo ruoštis brandos egzaminams.
Rožine svajone dažnai lieka ir raginimas mokytojams neapsiriboti tik programose numatytais mokymo rėmais, pamokas vesti mažiau tradicinėse erdvėse, naudoti kūrybiškumą skatinančias priemones. To esą neleidžia tvarkaraščių nelankstumas, laiko trūkumas ar pačių mokytojų nepakeičiamumas.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ekspertas, Sidnėjaus universiteto profesorius Philas Lambertas teigė, kad moksleiviai turėtų būti skatinami įgyti įgūdžius, leisiančius mokytis visą gyvenimą, bei galią spręsti realias problemas, įsitraukti, dalyvauti, kurti ir bendradarbiauti. Tačiau šiuo metu Lietuvoje egzistuojanti bendrojo ugdymo programa ir taikomi mokymo metodai tėra žinių perdavimo procesas.
