Lietuvos interesas – geri santykiai su Kinija. Tačiau vargu ar tai tinkamas pasiteisinimas nesiliaujant žmogaus teisių pažeidimams.
Penkis dešimtmečius kentėjusi nesiskaitymą su žmogaus teisėmis Lietuva, atrodo, turėtų kaip niekas kitas geriau suprasti nepriklausomybės siekiančius tibetiečius. Tačiau realaus susirūpinimo pasigendama – organizacijos „Human Rights Watch“ teigimu, Kinijoje tibetiečių ir uigūrų, kartu sudarančių vos daugiau nei procentą šalies gyventojų, padėtis kasmet blogėja.
„Nedaug vyriausybių apie šiuos pokyčius kalba garsiai, net ir tada, kai jų pačių gyventojai patiria spaudimą dėl Kinijos vyriausybės veiksmų“, – akcentuojama 2019 m. „Human Rights Watch“ ataskaitoje. „Žinome, kad tai vyksta, bet nieko negalime padaryti“ pozicijos laikosi ir Lietuva. Aštresnės reakcijos į padėtį Tibete Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų instituto lektorius Vytis Vidūnas teigė nepamenantis. Dėl selektyvios pozicijos (žmogaus teises giname tada, kai jos susijusios su mūsų pačių interesais ir saugumu arba tai išsakyti yra patogu) Lietuvą yra kritikavęs ir profesorius Leonidas Donskis.
Visgi Lietuvos pozicija šiame kontekste nėra išskirtinė. Dauguma pasaulio valstybių jau nuo XX a. pabaigos laikosi real politik, kai stengiamasi neerzinti galingo partnerio.
