Pranciškus atsisėdo į Šventąjį Sostą žadėdamas išvalyti Bažnyčią, tačiau tai padaryti nebus lengva
Kai 2013 m. kovo 13 d. vakare ką tik išrinktas popiežius Pranciškus, vakarykštis Buenos Airių arkivyskupas Jorge Mario Bergoglio, pasirodė Šv. Petro aikštėje susirinkusiai miniai, jo pečių nepuošė pirmtakų pamėgtas prabangus, kailiais išpuoštas apsiaustas. Ryškius raudonus batus pakeitė juodi, masyvų auksinį kryžių – geležinis, gyvenimą Apaštališkųjų rūmų Vatikane apartamentuose – kuklesnė pastogė Šv. Martos namuose. Tų pačių metų liepą pirmajai išvykai iš Romos popiežius pasirinko Lampedūzos salą, skęstančią prieglobsčio prašytojų bangose, ir vėliau pakartotinai ragino tikinčiuosius nelikti abejingiems svetimoms kančioms.
Šiandien Pranciškaus vardas tiek jo kritikų, tiek ir šalininkų siejamas su permainomis Vatikane. Pokyčių įspūdį dar labiau sustiprina tai, kad pontifiką dažnai tenka įvardyti pirmuoju. Pirmasis moderniųjų laikų popiežius, gimęs už Europos ribų. Pirmasis popiežius iš Pietų Amerikos. Pirmasis popiežius jėzuitas. Galiausiai – pirmasis popiežius Pranciškus, pasiryžęs sekti šv. Pranciškaus Asyžiečio pavyzdžiu ir rūpintis skurdo prispaustaisiais bei nužemintaisiais.
Katalikų bažnyčios administracinio aparato, Romos kurijos, reforma – viena iš sričių, kur pontifiko palikti pėdsakai ateityje gali būti ryškiausi. Praėjus vos mėnesiui nuo jį iškėlusios kardinolų konklavos, popiežius Pranciškus paskelbė apie kuriamą Kardinolų tarybą (C9), vadovaujamą Tegusigalpos arkivyskupo, hondūriečio Óscaro Maradiagos. Tų pačių 2013-ųjų rugsėjį šiai tarybai, sudarytai iš kurijai nepriklausančių kardinolų, buvo pavesta ruošti naują apaštališkąją konstituciją, kuri pakeistų 1988 m. Jono Pauliaus II dokumentą „Gerasis ganytojas“ (lot. Pastor Bonus).
