Seksualumas – universalus žmogiškas bruožas, kuriam pažinti tarptautinės organizacijos yra parengusios bendras rekomendacijas. Tačiau pirmosios Lietuvoje privalomos lytinio švietimo programos rengėjai buvo kitokios nuomonės – mūsų šalyje lytiškumas nusipelno būti autentiškas.
Dėl to, kokių žinių reikėtų suteikti vaikams, ginčytasi margų interesų atstovų darbo grupėje, kurios dalyviai – nesvarbu, ar kunigas, ar žmogaus teisių gynėjas – balsavo lygiomis teisėmis (skaitykite straipsnį „Kompromisas aistroms nugesinti“). Nenuostabu, kad tokiu būdu sukurta programa menkai teatlieka šviečiamąją funkciją.
Pasaulyje egzistuojančios lytinio švietimo programos iš esmės sukrenta į dvi kategorijas. Pirmojoje – susilaikymą propaguojančios programos, pabrėžiančios lytinių santykių riziką ir raginančios nuo jų susilaikyti iki santuokos. Jos dar vadinamos „Kaip pasakyti ne“ programomis.
Į antrąjį tipą patenka programos, visapusiškai informuojančios apie kontracepciją ir saugias seksualines praktikas, tarp kurių susilaikymas yra vienas iš pasirinkimų. Dar svarbiau, kad pastarosios programos orientuotos į žmogaus lytiškumą kaip jo saviraiškos bei sveikatos dalį, o ne pačius lytinius santykius. Tokį švietimą rekomenduoja Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) bei Jungtinės Tautos.
