Lietuvoje ministrė – vis dar išimtis, o ne taisyklė. Vienas paskyrimas problemos neišspręs.
Kai premjeras Saulius Skvernelis sausį bandė paaiškinti, kodėl po ministrų kabineto pertvarkos jame neatsiranda vietos moterims, jo žodžiai nenuskambėjo įtikinamai: „Moterys – labai svarbu, bet svarbios yra ir dalykinės, asmeninės savybės, profesionalumas. Mes mylime, remiame, puoselėjame, kad tikrai lygios galimybės būtų.“
Deklaruoti įsipareigojimą lygybei – svarbu. Tačiau nereikėtų apsimesti, kad, parenkant kandidatus į aukščiausius postus, lytis neatlieka jokio vaidmens. Laikantis prielaidos, jog kiekvieną ministro vietą gali užimti arba vyras, arba moteris, ir kiekvienas toks pasirinkimas yra nepriklausomas įvykis, tėra 1 iš 8192 tikimybė, kad 13 vietų užims vien vyrai. Tikimybė, kad visi 14 ministrų bus vyrai, dar mažesnė – vos 1 iš 16 384. O kur dar premjero postas, kurį Lietuvoje taip pat užima vyras.
„Labai maži šansai, kad tai įvyko atsitiktinai ir kad nėra polinkio rinkti vieną arba kitą, – IQ sakė Vilniaus universiteto Duomenų mokslo ir skaitmeninių technologijų instituto mokslo darbuotojas Dainius Dzindzalieta. – Šiuo atveju labiau pasitikima vyrais.“ Turint galvoje, kad Lietuvoje moterų yra daugiau negu vyrų, o ir išsilavinimu jos lenkia vyrus, Vyriausybės sudėties anomalija atrodo dar keisčiau. Ją galima aiškinti arba diskriminacija, arba pačių moterų vengimu siekti aukščiausių postų.
