Emigrantai, homoseksualai, onkologiniai ligoniai, mokslininkai: IQ pristato dešimt visuomenės grupių – šimtus tūkstančių žmonių, kurie Lietuvoje vis dar nesulaukia deramo politikų dėmesio
Dvasios ugdymas pagal japonų filosofiją – nieko blogo nematančios, negirdinčios ir nesakančios trys išmintingosios beždžionėlės – Vakarų pasaulyje ir Lietuvoje suvokiamas kaip atsakomybės trūkumas ir problemų ignoravimas. Nematoma, negirdima ir nesuprantama politikų mūsų šalyje jaučiasi ne viena jautri visuomenės grupė. Tai ne kaktusų augintojai ir net ne miesto medžių gynėjai. Ar politikai stengiasi atstovauti bent jau tiems, kurie juos rinko? 2016-aisiais tokių buvo 1 272 734, arba 50,64 proc. piliečių.
Politologai pažymi – rinkėjų kiekybė nereiškia kokybės, kaip ir partijų programos akivaizdžiai nereiškia jų įsipareigojimo. Rinkėjams nuobodūs partijų debatai, o politikams rinkėjų nuomonė įdomi tik iki tol, kol bus išplėštas paskutinis laisvas mandatas. Rinkėjai kandidatą vis dažniau išsirenka jau stovėdami eilėje prie balsavimo kabinos ir paprastai tai ‒ politiko charizmos, įvaizdžio kūrėjų darbo ar jo bendražygių įvertinimas.
Išrinktieji rinkimines programas pamiršta taip greit, lyg jas būtų rašę blunkančiu rašalu. O politinių oponentų programos prisimenamos geriau nei savos. Ir laimi Lietuvoje rinkimus kol kas ne tie, kurie žada ginti valdžios dėmesio stokojančias grupes, o tie, kurie sugeba įtikinti, kad išspręs ekonomines problemas. Arba tie, kurie patenka tarp tų kelių partijų, už kurias balsuojama, „nes taip darau visą gyvenimą“ arba „todėl, kad praėjusį kartą balsavau už jų oponentus“.
