Nors pasaulio mastu Lietuva moteris į darbo rinką įtraukia gana aktyviai, iki šiol esame priversti klibinti likusius barjerus. Jei pavyks, naudos turėsime visi.
Japonija. Šalis – tarsi bičių avilys, susikūrusi gerovę būtent savo atkaklumu ir organizuotumu. Tačiau valstybė susiduria su didele problema. Čia gimsta mažai vaikų, populiacija sensta ir traukiasi. Dar daugiau – į darbo rinką iki šiol gana vangiai įsitraukdavo moterys. Matydamas artėjančius grėsmės ženklus, šalies premjeras Shinzo Abe 2014 m. pristatė planą, kuris turėjo padėti sparčiau įdarbinti moteris. Negana to, siekiama, kad jos užimtų bent 30 proc. vadovaujamų pozicijų.
Tačiau tai – ilgas procesas, ypač tokioje tradicijomis paremtoje šalyje kaip Japonija. Pasaulio banko duomenimis, skaičiuojant moteris nuo 15 metų amžiaus, 2018-aisiais šalyje dirbo 50,42 proc. jų, o atmetus vyresnes nei 64-erių, darbą turėjo 68,5 proc.
Kultūroje įsišakniję viršvalandžiai ir dažnas barų lankymas su kolegomis po darbo taip pat prisideda prie to, kad vaikų turinčios japonės atsisako dirbti. Japonų kalboje yra specialus žodis karōshi, reiškiantis mirtį nuo persidirbimo. Suderinti intensyvų darbą ir vaikų auginimą yra sunki užduotis bet kur, tačiau Japonijoje ji dažnai fiziškai nepakeliama.
