BNS fotoKitąmet įkūrimo 700-metį minėsiančiame Vilniuje slavai paliko ryškų pėdsaką.
Vilniaus universiteto rektoriaus istorijos profesoriaus Rimvydo Petrausko teigimu, nuo pat XIV a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) sostinė buvo daugiatautis miestas: „Gedimino laikais formavosi Lietuvos didvalstybė, todėl žmonės kėlėsi gyventi į centrinę Lietuvos dalį bei sostinę Vilnių. XIV a. archeologiniai šaltiniai patvirtina, kad Vilnių formavo trys tautinės grupės: lietuviai, gyvenę aplink pilį, vokiečiai, įsikūrę dabartinėje Vokiečių gatvėje, ir rusėnai. Pastarieji šalia Dievo Motinos Ėmimo į Dangų katedros buvo įkūrę rusėnišką miestą, kuris egzistavo ir po Lietuvos krikšto. Jame gyveno stačiatikiai.“
Nors kai kurie Baltarusijos istorikai teigia, kad būtent baltarusiai įkūrė Vilnių, R. Petrauskas tokias spekuliacijas atmeta: „XIV a. baltarusių kaip politinės tautos nebuvo. Egzistavo tiktai rusėnai. Baltarusių prielaidas galima vertinti tik kaip naująjį nacionalizmą.“
Trijų šventaisiais tapusių Vilniaus kankinių Antano, Jono ir Eustatijaus istorija atskleidžia tuometę stačiatikybės ir paklusnumo valdovui svarbą. Valdant pagoniui Algirdui, 1346 ar 1347 m., šie trys kankiniai buvo nužudyti kilus konfliktui dėl lojalumo didžiajam kunigaikščiui ir Dievui. Ši kankinių istorija patvirtina, kad jau viduramžiais Vilniuje stačiatikiai darė įtaką miesto gyvenimui, tikėjimas plito, cerkvių daugėjo.
