Pranciškus skleidžia meilę ir kviečia semtis jos visus. Tik ar seniai nuo ganytojo atitrūkę avinėliai žino, ką tai iš tiesų reiškia?
„Kas aš toks, kad teisčiau“, – tokia popiežiaus Pranciškaus žinutė nuvilnijo per pasaulį, iškeldama Bažnyčią į nelaukto populiarumo aukštumas. Kuklus, žmogiškai šiltas ir atviras argentinietis Jorge Mario Bergoglio, tapęs vyriausiuoju ganytoju, viską apvertė aukštyn kojomis: pamažu slopstančios reikšmės institucija, kurios vertybės visuomenėse tebuvo aktualios tiek, kiek dešinieji veikėjai turėjo noro jas išnaudoti politinėje kovoje, staiga tapo pasaulietinės žiniasklaidos susižavėjimo objektu ir Bažnyčios pakraščiuose balansavusių grupių viltimi.
„Šiandieną daugelyje kraštų, ypač Vakaruose, jaučiamas tam tikras kultūrinis išsikvėpimas, – kalbėjo Telšių vyskupas ordinaras Kęstutis Kėvalas. – Krikščionybės žinia jau yra išbandyta, ji įkvėpė žmones įvairiais laikais, kai vyko Vakarų civilizacijos statyba. Šiuo laiku reikia naujai atrasti galingą vilties potencialą, todėl popiežius skiria jai tiek daug dėmesio.“ Apie viltį jis kalbėjo visus praėjusius metus kiekvieną savaitę į Vatikaną atvykstantiems piligrimams.
Tačiau nuo pirmųjų popiežystės mėnesių Pranciškus tapo viltimi ne vien tikintiesiems, bet ir visam pasauliui, o ypač – maniusiems, kad religijos yra pasmerkti. Netikėtai teigiami pontifiko pareiškimai gėjų atžvilgiu sukėlė tiek jaudulio, kad amerikietiškas LGBT žurnalas „The Advocate“ 2013-aisiais jį paskelbė metų žmogumi.
