Alfa.ltRomos imperatorius Komodas mėgo vaidinti arenoje gladiatorių, o Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas mėgsta vaidinti istoriką. Prieš plataus masto įsiveržimą į Ukrainą Putinas paskelbė porą odiozinių tekstų su pseudoistorinėmis įžvalgomis apie Antrąjį pasaulinį karą, Ukrainą ir Kyjivo Rusiją. Neseniai jis vėl bandė suvaidinti istoriką, duodamas interviu Tuckeriui Carlsonui.
Apie tikrą ir tariamą Rusijos istoriją bei tikrą ir įsivaizduojamą rusų visuomenę kalbamės su nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vyriausiuoju tyrėju Vidmantu Valiušaičiu.
Savo „Facebook“ paskyroje V. Valiušaitis dalijasi įžvalgomis apie rusų istoriką Nikolajų Kostomarovą ir jį cituoja: „Skaitau Kostomarovą. Nikolaj Ivanovič Kostomarov (1817–1885), ukrainiečių kilmės rusų istorikas, vienas iš carinės Rusijos istorijos klasikų. Apie Rusijos valstybę, t. y. Maskvos Didžiąją Kunigaikštystę, kuri XVI a. pradėjo savo ekspansiją Baltijos jūros link ir karą su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, rašo:
„Maskvos valstybėje viskas buvo sutvarkyta taip, kad turtėjo visų pirma caro iždas, taip pat dar ir tie, kurie vienaip ar kitaip tarnavo iždui ir juo naudojosi. Nenuostabu, kad svetimtaučiai stebėjosi caro turtų gausa ir tuo pat metu matė kraštutinį šalies žmonių skurdą. Tuometinė sostinė [Maskva] savo išvaizda atliepė tokią dalykų padėtį. Svetimšalį, įvažiuojantį į miestą, priblokšdavo, viena vertus, auksu spindintys Kremliaus cerkvių kupolai ir caro dvaro bokštai, kita vertus, į vištides panašūs sklypelninkų nameliūkščiai ir purvu aptkekusi, apgailėtina jų šeimininkų išvaizda.
To meto rusų žmogus, jei ir galėjo kuris gyventi pasiturimai, stengėsi atrodyti vargingesnis, nei buvo iš tiesų, vengė naudoti pinigus savo reikmėms, baimindamasis būti apskųstas ir caro valdžios sugėdintas, už ką visas jo turtas būdavo atimamas „valdovo naudai“, o šeima paliekama skurde. Todėl jis slėpė pinigus kur nors vienuolyne ar laikė užkasęs žemėje ir taupė juodai dienai. Iš senelių paveldėtus auksu siuvinėtus aprėdus, sabalų kailinius ar sidabrinius indus laikė užrakintose, į žemę pakastose dėžėse, o pats vaikščiojo su purvinais, nutrintais grubaus audinio drabužiais ar dėvėjo išversto avikailio drapanas ir valgė iš medinių indų.
Nepasitikėjimas dėl savo saugumo, nuolatinė slaptų priešų baimė, pavojaus „iš viršaus“ grėsmė, kuri galėjo smogti kiekvieną akimirką, slopino jo siekį pagerinti savo gyvenimą, norą susitvarkyti, tvarkingai dirbti, imtis protinės veiklos. Rusų žmogus gyveno, kaip papuolė, naudojo gyvenimo priemones, kurios papuolė, gyveno nuolat bijodamas būti apiplėštas, apgautas, išdavikiškai pražudytas, tad ir jis pats, žinodamas, kas su juo gali nutikti, nevengė apgaudinėti, naudojosi savo artimo ištekliais, kur tik galėjo, kad palaikytų savo varganą egzistenciją. Dėl to rusų žmogus savo buityje išsiskyrė netvarkingumu, darbe – tinginiavimu, bendravime su žmonėmis – apgavikiškumu, klastingumu ir beširdiškumu.“
JWPLAYER_MAIN:2386
