Ypač jautri branduolinės energetikos saugos tema nepraranda aktualumo. Viešojoje erdvėje tvyro įtampa dėl kaimyninėje Baltarusijoje išdygsiančios AE – kyla daug klausimų, bet aiškių atsakymų į juos nėra.

„Astravo atominės elektrinės projektui trūksta skaidrumo, o tai sukelia papildomą įtampą. Paprastai pasaulyje šalys kaimynės yra įtraukiamos į tokių projektų vystymą. Nors Astravo AE planuojama diegti moderniausius reaktorius, prisiminus incidentą su reaktoriaus korpuso „kritimu“ kyla pagrįstos abejonės dėl projekto vykdytojų kompetencijos“, – teigia Kauno technologijos universiteto Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto (KTU MGMF) Fizikos katedros doktorantas Benas Gabrielius Urbonavičius. Benas Gabrielius Urbonavičius. Ignalinos AE uždarymo procesai, Lietuvos pašonėje statoma Astravo jėgainė, visą Lietuvą palietusi sena, bet labai reikšminga Černobylio tragedija ir jos padariniai – išties netrumpas su atomine energetika susijusių problemų sąrašas tiek piliečiams, tiek valstybinėms institucijoms kelia nemažai nerimo. „Branduolinė energetika ir sauga yra visame pasaulyje labai opi tema. Be to, ji apipinta mitais. Tik žinios šiose srityse leidžia susidaryti tinkamą nuomonę apie naudą bei galimas saugumo problemas“, – teigė B. G. Urbonavičius. Jis pabrėžė, kad nors po Fukušimos branduolinės jėgainės avarijos Japonijoje daugelis šalių peržiūri savo atominės energetikos strategiją, branduolinė energija išlieka efektyvus būdas užsitikrinti reikalingus energetinius pajėgumus. – Pastaruoju metu netyla kalbos apie netoli Lietuvos sienos statomą Astravo atominę elektrinę ir jos galimą grėsmę Lietuvai. Du trečdaliai Lietuvos piliečių tiki, kad grėsmė reali. Ką manote jūs?, – paklausėme B. G. Urbonavičiaus. – Astravo atominės elektrinės projektui trūksta skaidrumo, o tai sukelia papildomą įtampą. Komunikacija iš projekto vykdytojų yra nepakankama, kad paneigtų pagrįstas abejones projektu. Pavieniai žiniasklaidoje pasirodantys pranešimai apie įvykius statybų aikštelėje situacijos taip pat nepaaiškina. Metų pradžioje Tarptautinės atominės energijos agentūros (angl.nternational Atomic Energy Agency) ekspertai lankėsi statybų aikštelėje. Vizito ataskaitoje nurodoma keletas teigiamų dalykų, vertinant saugumą dėl išorinio poveikio. Tačiau toks žingsnis yra šiek tiek pavėluotas. Kitų šalių praktikoje šalys kaimynės yra įtraukiamos į tokių projektų vystymą. Svarbu paminėti, kad Astravo elektrinėje planuojama diegti trečiosios plius (III+) kartos (moderniausius) VVER reaktorius, tačiau prisiminus incidentą su reaktoriaus korpuso „kritimu“ kyla pagrįstos abejonės dėl projekto vykdytojų kompetencijos. – Panašu, kad branduolinės saugos klausimas Lietuvoje vėl itin aktualus? – Lietuvai branduolinis saugumas – labai svarbi tema. Ne tik dėl kaimyninių valstybių veiklos, bet ir dėl uždaromos Ignalinos AE. Žinoma, sukaupta patirtis šioje srityje yra didžiulė ir specialistai yra vertinami visame pasaulyje. Pastaruoju metu daug dėmesio sulaukiantis Astravo atominės elektrinės atvejis skatina branduoliniu saugumu domėtis ir visuomenę. Tai yra, matyt, vienintelis teigiamas visos situacijos aspektas. – Atominės jėgainės yra vis dar projektuojamos ir statomos ne tik Baltarusijoje. Kokios tendencijos vyrauja pasaulyje? – Dauguma šalių pradėjo savo atominės energetikos strategijos peržiūrą pastūmėtos avarijos, įvykusios Fukušimoje 2011 metais. Pavyzdžiui, Vokietijoje dėl didelių protestų prieš atominę energetiką nuspręsta visas atomines elektrines uždaryti iki 2022-ųjų. Tačiau branduolinė energetika išlieka efektyvus būdas užsitikrinti reikalingus energetinius pajėgumus. Pavyzdžiui, Kinijoje statomi ar planuojami statyti daugiau nei 40 branduolinių reaktorių. – Technologijos keliauja priekin milžiniškais žingsniais. Kaip yra su branduoline inžinerija? Ar šiuolaikiniai branduoliniai reaktoriai gali būti absoliučiai saugūs? – Projektuojant naujos – ketvirtosios – kartos reaktorius didžiausias dėmesys skiriamas saugumui ir radioaktyviųjų atliekų kiekio mažinimui. Manoma, kad pirmieji tokie reaktoriai pradės veikti jau 2030-aisiais. Dauguma dabar veikiančių (pradedant pirmaisiais reaktoriais elektros generavimui) priklauso antrajai kartai, o visi nuo 2000 metų pradėti naudoti reaktoriai priskiriami III-iajai ar III+ kartoms. Kolegos iš Japonijos korporacijos HITACHI ir Tokijo technologijų instituto, kasmet atvykstantys į KTU MGMF vesti branduolinės inžinerijos kursų, Lietuvos specialistams pristato technologijas ir filosofiją, taikomą III kartos pažangiuose verdančio vandens reaktoriuose (angl. Advanced Boiling Water Reactor, ABWR), kurie, jų teigimu, yra saugūs iš principo. To pasiekiama keliomis priemonėmis, pavyzdžiui, įmontuojant specialias siurblių konstrukcijas reaktoriaus korpuse; kuro rinklių dizainas leidžia efektyviai spręsti pereinamųjų procesų keliamas problemas, reaktoriaus pastato konstrukcijos projektuojamos akcentuojant saugumą kaip pagrindinį kriterijų. – Dar vienas opus klausimas, susijęs su atomine energetika Lietuvoje – Ignalinos AE uždarymas. Čia ypač aktualūs radioaktyvių atliekų saugojimo, perdirbimo klausimai. Ar einama teisingu keliu? – Priimant sudėtingus sprendimus ir vykdant tokio dydžio projektus klaidų išvengti neįmanoma, tačiau atsižvelgiant į ekonominę Lietuvos situaciją, elektrinės uždarymo procesas vyksta sklandžiai. Svarbu nepamiršti, kad Lietuvoje vykdomas tokio tipo – didelio galingumo kanalinio tipo (RBMK) – reaktorių uždarymas yra pirmasis pasaulyje. Šie reaktoriai yra vieni galingiausių, tačiau pasižymi santykinai nestabiliu veikimu, todėl neturi geros reputacijos, ypač po Černobylio atominės elektrinės avarijos. Bet kuriuo atveju, Lietuvos įgyta patirtis bus vertinga uždarant kitas tokio tipo elektrines. Dauguma kitų tokio tipo reaktorių bus uždaromi per artimiausius 20 metų. Ignalinos AE dabar atliekami darbai yra tik ilgo kelio pradžia, kadangi radioaktyviosios atliekos dar ilgai reikalaus dėmesio ir investicijų. – Kodėl svarbu šviesti visuomenę ir specialistus apie branduolinės energetikos saugą? – Branduolinė energetika ir sauga yra labai opi tema visame pasaulyje. Tik žinios šiose srityse leidžia susidaryti tinkamą nuomonę apie tokios energetikos naudą bei galimas saugumo problemas. Ši tema – ypač jautri, tačiau neišvengiamai apipinta mitais. Be abejonės, kyla grėsmių ir rizikų, tačiau labai svarbu atskirti pelus nuo grūdų. – Kartu su HITACHI korporacija ir Tokijo technologijų institutu KTU MGMF rengiate branduolinės inžinerijos kursus. Kuo svarbi yra Japonijos patirtis? Koks apskritai japonų mokslininkų požiūris į branduolinę energetiką ir saugą? – Japonija yra viena iš tų šalių, kurioje branduolinė energetika sudaro didžiąją dalį energetinių pajėgumų, todėl pagrindinės diskusijos vyksta apie tai, kaip užtikrinti tokių elektrinių saugą, o ne apie tai, ar tokių elektrinių reikia. Nuo pat branduolinės energetikos diegimo pradžios Japonijoje sauga buvo pagrindinis kriterijus, į kurį buvo kreipiamas dėmesys. Po Fukušimos elektrinės avarijos saugumo kriterijai buvo labai sugriežtinti. Mokslininkai iš įvairių mokslo sričių sutelkė dėmesį ne tik į pačių reaktorių technologijas ir saugumą, bet ir į avarijų pasekmių mažinimo ir likvidavimo būdus.

• Ar japonų patirtis ir žinios pritaikomos mūsų šalies kontekste?

– Apsikeitimas patirtimi ir žiniomis visada buvo ir, tikiuosi, išliks vienu iš dalykų stumiančių pažangą į priekį. Kaip jau minėjau, Lietuva turi nemažai patirties sprendžiant branduolinio saugumo klausimus. Tuo tarpu Japonijos partneriai yra prisidėję projektuojant jau minėtą ABWR reaktorių, todėl kursų metų vykstančios diskusijos yra vaisingos. Netgi žmonėms, tiesiogiai nesidomintiems branduoline inžinerija, šiuose kursuose pateikiama informacija yra naudinga ir įdomi – branduolinė inžinerija yra labai plati sritis, kurioje susipina mechanikos, elektros ir elektronikos, šiluminių procesų inžinerija, todėl žmonės iš įvairių sričių randa bendrų sąlyčio taškų su partneriais ir jų paskaitomis. – Ar Lietuvai reikalingi branduolinės inžinerijos specialistai? – Ignalinos AE uždarymo procesas tęsis dar ne vienerius metus ir branduolinės energetikos specialistai yra ir bus reikalingi. Žinoma, nebūtina apsiriboti Lietuva – tokie specialistai reikalingi ir kitose pasaulio šalyse. Kaip jau minėjau, Lietuvos patirtis uždarant branduolinius reaktorius taps vis labiau reikalinga visame pasaulyje, nes veikiančių reaktorių parkas sensta.