Loic SalfatiĮ karą, kurį kadaise kovojo žmogus, dabar įsitraukia robotai, mano kibernetinės erdvės analitikas Guy Philippe’as Goldsteinas. IQ apžvalgininkei Kotrynai Tamkutei jis teigė, kad programinė įranga ir gebėjimas ją valdyti šiandien svarbesnis ginklas nei informacija.
– Ne kartą esate minėjęs, kad kibernetinė erdvė keičia nusistovėjusią pasaulio tvarką. Kokiais pavyzdžiais tai iliustruotumėte?
– 2011 m. amerikiečių dienraštyje „The Wall Street Journal“ Marcas Andreessenas publikavo straipsnį „Kodėl programinė įranga valgo pasaulį?“. Šiandien galime teigti, kad tai jau nutiko. Pastarasis dešimtmetis pakeitė būdus, kaip kurti pridėtinę vertę. Prieš dešimtmetį tik vienos iš dešimties didžiausių laisvosios rinkos pasaulio bendrovių veikla buvo susijusi su skaitmenine erdve. Tai, žinoma, JAV technologijų milžinė „Microsoft“. Šiandien tame sąraše yra septynios tokios bendrovės.
Įžengiame į skaitmeninį amžių, kuriame susikalbėti galime tik nulių ir vienetų – dvejetainės skaičiavimo sistemos – kalba. Jei pažiūrėtume į tai, koks kiekis informacijos XX a. devintajame dešimtmetyje buvo į ją verčiamas, matytume, kad nuliai ir vienetai sudarė tik 0,3–0,4 proc. visos komunikacijai naudojamos informacijos. 2000 m. išaugo iki 23, o 2007-aisiais pašoko iki 93 proc. Taigi, nesuklysime sakydami, jog XXI a. pradžia atnešė žmonijos istorijoje dar neregėto masto pokyčius. Įsivaizduokite, kad vienu pirštų spragtelėjimu iš medžiotojų tapome žemdirbiais.
Visą žaidimą aukštyn kojomis apvers interneto ryšiu sujungti aplink mus esantys įrenginiai. Įsibėgės robotizacija, kai dėl technologinių pasiekimų robotai atpigs ir taps masinės gamybos produktais. Tai, mano nuomone, nutiks 2025–2030 m., o pokyčiai paveiks ne tik kasdienį žmonių gyvenimą, bet ir tai, kaip suvokiame saugumą ir jį įgyvendiname. Istorija mus moko, kad ne žmonės, bet jų talentas pasinaudoti pačių kuriamomis technologijomis kuria pridėtinę vertę.
1750 m. Prancūzijoje gyveno maždaug 25 mln. žmonių, Didžiojoje Britanijoje – apie 7 mln. Tačiau po beveik 100 metų valstybe, kurioje niekada nenusileidžia saulė, tapo ne Prancūzija, o Didžioji Britanija. Raktas į sėkmę buvo ne kas kitas, o laivynas.
– Kaip tai susiję su saugumo suvokimu? Ar jis keičiasi?
– Tokio pobūdžio pokyčiai neabejotinai keičia ir saugumo sferą. 2011 m. JAV gynybos departamento centrinės būstinės atstovai teigė, kad masinė ataka, nukreipta prieš JAV kibernetinę erdvę, būtų pakankama priežastis paskelbti karą.
2000 m. pradžioje, kai daugelis mūsų pradėjome kalbėti apie kibernetines armijas, ginklus ir atakas, aplinkiniai į mus žiūrėjo didelėmis akimis. Jautėmės, tarsi pasakotume mokslinės fantastikos istorijas. Nuo tada praėjus vos dešimtmečiui, iš tiesų atsidūrėme mokslinės fantastikos pasaulyje.
Per tą laiką pasikeitė mūsų suvokimas, kas yra karas ir galia. Tai neabejotinai kelia rizikų, visų pirma susijusių su pačiu karu. Anksčiau reikėjo įveikti priešo armijos rikiuotę, sugriauti sienas ir įtvirtinimus, o šiandien visuomenę, kurią norime atakuoti, galime pasiekti interneto ryšiu, nebereikia bristi per upes ar išsilaipinti jos teritorijoje.
Karas tampa hibridinis – industrializuota sfera, kai nebeaišku, kas yra kritinės infrastruktūros objektai. Pavyzdžiui, socialiniai tinklai niekada nebuvo laikomi kritinės infrastruktūros objektais, priešingai nei elektros energijos, vandens, ryšio tiekimą užtikrinantys, taip pat švietimo, sveikatos priežiūros ir panašūs objektai.
Į šį sąrašą nepatekdavo ir kino studijos. Tačiau viskas pasikeitė, kai 2014 m. buvo įsilaužta į amerikiečių kino kūrėjos „Sony Pictures Entertainment“ sistemas. Grupuotė, pasivadinusi „Taikos saugotojais“, reikalavo, kad būtų atšauktas filmas „Interviu su diktatoriumi“ („The Interview“) – komedija, pasakojanti apie pasikėsinimą nužudyti Šiaurės Korėjos lyderį Kim Jong-uną. Grasinimų sulaukė ir juostą rodžiusios kino salės. JAV saugumo tarnybos tąsyk nustatė, kad ataka galėjo būti vykdoma su Šiaurės Korėjos valdžios žinia, nors ši tai neigė.
Iš esmės kino studija – tai aktoriai, režisieriai, operatoriai, kiti darbuotojai, patalpos, įranga, dekoracijos. Tačiau į ataką prieš „Sony Pictures Entertainment“ reaguoti buvo priverstas ir tuometis JAV prezidentas Barackas Obama. Jis neigė, kad duomenų nutekinimas iš kino bendrovės buvo karo veiksmas, greičiau – kibernetinis vandalizmas. Tačiau reikėjo pripažinti, kad buvo pasikėsinta į žodžio laisvę kaip į vieną pamatinių demokratijos vertybių. Taip kino studija tapo kritinės infrastruktūros objektu.
Toks pat likimas 2016 m. ištiko socialinius tinklus. JAV tyrimų centro „Pew“ duomenimis, 75 proc. amerikiečių šiandien aktualijas sužino ir iš socialinių tinklų, 43 proc. – tik iš jų. Turėkime galvoje, kad tai – visiškai nereguliuojamas kanalas. JAV federalinė komunikacijos komisija, remdamasi Sąžiningumo doktrina, 1949–1987 m. reikalavo, kad trys didžiausi šalies televizijos kanalai ABC, CBS ir NBC transliuotų bent dvi valandas neutralaus turinio žinių. Prancūzijoje vis dar egzistuoja institucijos, tikrinančios, kad televizijos, radijo kanaluose, interneto portaluose būtų laikomasi principo apklausti abi konflikto puses. Socialiniuose tinkluose nėra panašaus pobūdžio kontrolės ar reglamentavimo.
– Iki šiol neretai buvo teigiama, kad karo prigimtis išlieka ta pati, keičiasi tik jame naudojamos priemonės. Ar tai, kad kinta suvokimas, kas yra karas ir galia, kada nors pakeis ir paties karo prigimtį?
– Karo prigimtis jau keičiasi. Didžiausią pokytį matysime per ateinantį dešimtmetį. To priežastis – darbo jėgos robotizacija. Svarbu atkreipti dėmesį, kad esminė šio proceso ypatybė bus susijusi ne su aparatine, bet su programine įranga. Ji kompiuteriui suteikia tikslumo, leidžia daryti poveikį. Tai jau galime stebėti automobilių rinkoje. Šie robotizuojami greičiau nei lėktuvai, į tai investuoja didžiausi rinkos žaidėjai ir valstybės.
Izraelyje sukurtą sistemą „Mobileye“ – vieną iš ateities savavaldžių automobilių įrankių, skirtų vairuotojui apie kliūtis kelyje įspėti, – vos prieš metus už daugiau kaip 15 mln. JAV dolerių įsigijo amerikiečių technologijų bendrovė „Intel“. Tokių programinės įrangos plėtojimo pavyzdžių vis daugėja, ir tai kuria kitokią pridėtinę vertę nei ta, prie kurios esame pratę. Programinės įrangos kasdieniame gyvenime nuolat gausėja, žmogaus darbo jėgą keičia robotai. Tad į karą, kurį kovojo žmogus, dabar įsitraukia programinę įrangą naudojantys robotai.
– Tai turėtų reikšti, kad galios šaltinis yra ne informacija, o programinė įranga ir jos naudojimas?
– Galios šaltinis yra būdai, kurie apibrėžia elgseną su turima informacija. Pagalvokite, kodėl daugiau kaip pusės didžiausių pasaulio įmonių veikla susijusi su programine įranga? Programinę įrangą naudojančios sistemos kuriamos tam, kad pagerintų sprendimų priėmimo procesus. Plačiau paaiškinsiu pasitelkdamas karybą.
Karo lauke priimtas sprendimas gali baigtis gyvenimu arba mirtimi. Kuo greičiau priimame tinkamesnį sprendimą, tuo daugiau šansų turime išgyventi ir įveikti priešą. Jei suvoki, kad svarbu priimti ne tik gerą, bet ir greitą sprendimą, lengviau supranti, kodėl minėtos bendrovės yra tokios įtakingos.
Štai „Google“. Kas yra „Google“? Tai sprendimo priėmimo sistema, kuri leidžia užduoti klausimą ir mygtuko paspaudimu rasti geriausią įmanomą atsakymą. Kitas pavyzdys – „Apple“. Kas yra „Apple“? Tai išmanusis telefonas, kitaip tariant – nuotolinis tavo gyvenimo valdytojas. Užduodi klausimą, paspaudi mygtuką ir sužinai, kur eiti, kur pavalgyti ar ką pamatyti.
– Ar gali būti taip, kad 2016 m. per JAV prezidento rinkimus naudotos sistemos socialiniuose tinkluose irgi galėjo būti kuriamos tam, kad nulemtų vartotojų, šiuo atveju – rinkimų teisę turinčių piliečių, pasirinkimus, to jiems net nesuvokiant?
– Socialiniai tinklai yra rinkėjo sprendimų priėmimo sistema. Todėl jie, mano nuomone, turėtų būti prižiūrimi. Tačiau tai nedaroma. Skaitmeninė erdvė nėra tik atskirai veikianti aparatinė, programinė ar minties įranga, joje gali būti priimami sprendimai, modeliuojama žmogaus elgsena.
Norėdami suprasti, kas nutiko 2016 m., turime nustoti mąstyti tik apie melagingas naujienas ar priešinimąsi politikos elitui. Štai pavyzdys. Vienas svarbiausių tikslų, kurį išsikėlė kaimynai Rytuose, yra priversti už nuosaikios politinės dešinės atstovus balsuojančią visuomenės dalį palaikyti radikalios dešinės partijas. Vienas būdų suprasti, kaip tai buvo daroma tiek per Donaldo Trumpo kampaniją JAV, tiek agituojant dėl „Brexit“, yra peržiūrėti įrankius – individualaus profiliavimo sistemą, kurią pasitelkė politinių konsultacijų bendrovė „Cambridge Analytica“. Ši, žinia, naudojo feisbuko vartotojų ir jų draugų duomenis tam, kad pagal jų asmenines savybes kurtų jiems patrauklų turinį.
(Asmeninio archyvo nuotr.)
Jei atidžiau paanalizuotume nuosaikią dešinę ir radikalią dešinę palaikančias bendruomenes, galėtume teigti, kad jas sieja gana tradicinis požiūris į daugelį dalykų, taip pat tam tikra alergija naujovėms ir „kitokiems nei mes“. Tačiau iš tiesų šios grupės – gana skirtingos. Nuosaikieji konservatoriai sprendimus priima sąmoningai, demonstruoja emocinį stabilumą, pasitiki hierarchija ir iš esmės jiems patinka teisė. Radikalios dešinės rinkėjai nelabai vertina sąmoningumą, jie – gerokai impulsyvesni, stokojantys emocinio stabilumo.
Taigi, įsivaizduokite, kad dirbate Kremliui ir turite tikslą įtvirtinti savo įtaką Europoje. Tai galite pasiekti senu geru būdu – pasitelkdami milžinišką armiją, kainuosiančią maždaug 10 mlrd. JAV dolerių, bet tiek pinigų neturite. Arba imdamiesi gudresnio, pasalūniško plano. Galite priversti nuosaikius dešiniuosius balsuoti už radikalią dešinę, skleisdamas baimės žinutes. Praėjusiais metais Masačusetso technologijos instituto atlikta studija parodė, kad negatyvios, nuostabą keliančios žinutės socialinėje erdvėje cirkuliuoja 5–10 kartų greičiau ir plačiau nei pozityvios.
Brangiai nekainuoja ir politinės partijos. Pavyzdžiui, Prancūzijos nacionalistinis Liaudies frontas iš Rusijos gavo 9 mln. eurų finansavimą. Juk tai tūkstantį kartų pigiau, nei suformuoti armiją, o efektyvumas galbūt netgi didesnis. Manau, tai fantastiškai tiksliai apibūdina, kaip iš tiesų veikia politinė tvarka.
– Keičiantis karo sampratai, persvarstome ir galią. Kurios valstybės ateityje gali būti galingiausios? Kas tai lems?
– Tiesa ta, kad šiais laikais didžiausią vertę, sukuriamą plėtojant inovacijas ir programinę įrangą, gauname ne iš konkrečios technologijos ar bendrovės nuosavybės teisių, bet iš ekosistemos arba bendruomenės formavimo. Tai puikiai supranta tokios šalys kaip Izraelis ir Estija.
Kai kalbame apie ekosistemą arba bendruomenę, visų pirma turime galvoti apie žmogiškąjį talentą. Jis yra visų technologijų naujovių centre. Klausimas, kaip ugdyti talentą, yra sudėtingas, nes stokojame mokslinių tyrimų žmogiškųjų išteklių srityje, tiksliau tariant – atsakymo į klausimą, kaip plėtoti žmogiškojo talento ekosistemas. Tai neabejotinai apima švietimą, sektoriaus patrauklumą, vietą rinkoje, taip pat valstybės ir finansinių rėmėjų paramą. Šioje vietoje turime kalbėti apie tai, apie ką reta valstybė susimąsto: ne tik finansines investicijas, pritrauktas iš kitų valstybių, bet ir išmaniąsias investicijas.
Skirtumas toks, kad išmaniosios investicijos valdomos ne bankininkų, o investuotojų, kurie yra arba kadaise buvo antrepreneriai. Tai reikia ypač pabrėžti, nes gebėjimas ne tik sukurti, bet ir sėkmingai plėtoti startuolį, įtvirtinti pasaulinėse rinkose, – aš hiperbolizuoju, tačiau turėkite galvoje, kad kone 99 proc. jų miršta pirmaisiais gyvenimo metais, – yra neįkainojamas.
Izraelis seniai suprato, kad daugiau pasiekti galima ne su didesniu žmonių skaičiumi, bet daugiau investuojant į jų gebėjimus. Nuo pat pradžių ši šalis investavo į mokslinius tyrimus ir jų plėtrą, talentų ugdymą ne tik pačiame Izraelyje, bet ir už jo ribų. Kitas svarbus dalykas yra tai, kad valstybės aušroje Izraelyje nebuvo nieko, išskyrus smėlį. Nebuvo nei didelių pramonės sektorių, nei juose veikiančių įmonių.
Visgi tai tapo nemenku pranašumu. Juk kai neturi nieko, pradedi nuo nulio kurdamas nedideles įmones, daugiausia informacinių technologijų. Tam net nebūtina visų darbuotojų sutelkti vienoje šalyje.
Estija elgiasi panašiai. Įdomu tai, kad sovietiniais laikais Taline buvo atliekami kibernetiniai tyrimai. Tai galėjo tapti viena priežasčių, kodėl Estijos elitas nusprendė investuoti į informacinių ir skaitmeninių technologijų plėtrą. Lygiai kaip ir Izraelyje, atgavus nepriklausomybę 1990 m. Estijoje nieko nebuvo. Tik talentai. Tačiau jiems puikiai pavyko atsiverti pasauliui – estai ne tik sukūrė „Skype“, bet ir per pastaruosius 15 metų sugebėjo pritraukti 1 mlrd. eurų investicijų, iš kurių 93 proc. buvo užsienio. Didžiąja dalimi, kaip suprantu, investicijos iš Londono.
– Kaip stiprybė kibernetinio saugumo srityje susijusi su valstybės galia?
– 2014–2015 m. kibernetinio saugumo sferoje stipriausių valstybių sąrašo viršuje – Skandinavijos valstybės ir Izraelis. Pastarojo gyventojai sudaro vos 0,1 proc. planetos gyventojų, tačiau skaičiuojama, kad 10–15 proc. pasaulinio kibernetinio saugumo technologijų eksporto ir 20 proc. visų investicijų į kibernetinį saugumą yra būtent iš Izraelio. Neįtikėtina!
Estija šiai ekosistemai palaikyti pernai skyrė 1,3 proc., JAV – 0,4 proc., Prancūzija – 0,1 proc. Izraelis – 1,7 proc. BVP. Tai įrodymas, kaip keičiasi valdžios ir įtakos įgyvendinimo, demonstravimo būdai. Jei prisimintume senąją Vestfalijos tvarką ir laikus iki jos, suprastume, kad tada pagrindinis gerovės šaltinis buvo žemė. Tai – ribotas išteklius, negalima sukurti žemės daugiau, nei jos yra. Todėl siekdamas būti turtingas ir įtakingas galėjai eiti dviem keliais: saugoti savo žemę nuo kitų arba turėti kariuomenę, kad užvaldytum priešo teritoriją. Tais laikais būti turtingam ir įtakingam iš esmės reiškė kelti grėsmę.
Šiandien įtaką galima įgyti naudojant neribotus išteklius. Dabar įtakingumas pirmiausia susijęs su ištiesta pagalbos ranka. Tai daro Izraelis, siūlydamas JAV, Europos ir kitoms šalims savo kuriamas technologijas, taip pat elgiasi Estija, kurdama e. vyriausybės, e. pilietybės platformas. Tai, ką anksčiau laikėme minkštąja galia, šiandien tampa kietąja galia. Bet ne todėl, kad žmonės nori būti geri, o todėl, kad jie nori didinti savo gerovę, siūlydami paslaugas ir prekiaudami informacija.
Kad galėtume sėkmingai ugdyti savo ar visuomenės talentus, pakanka tik kompiuterio ir interneto. Programavimo įgūdžių galima įgyti būnant bet kurioje pasaulio šalyje bet kuriuo metu. Lygiai kaip ir juos panaudoti. Didžioji dalis startuolių gimsta namuose, kavinėse ar bendro darbo erdvėse.
Įsivaizduokite, jog priimamas sprendimas užauginti konkretų skaičių programuotojų. Kritikai gali sakyti, kad, nepaisant reikalingų investicijų, svarbu ir tai, jog šalyje būtų išplėtoti pramonės sektoriai, kuriems tokio tipo darbuotojų reikėtų. Nesutinku su tuo: kam rūpi vietos pramonė? Programuotojai būdami vienoje šalyje gali dirbti klientams Estijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, JAV ar Azijoje. Bet geriausia yra tai, kad jų uždirbti pinigai galės būti naudojami vietos ekonomikoje. Toks požiūris daugumai valstybių dar svetimas.
Patrauklumo jam prideda dar ir tai, kad iš tiesų visame pasaulyje yra vos 25 mln. programinės įrangos inžinierių – tų, kurie palaiko šią skaitmeninę revoliuciją. Jų paklausa darbo rinkoje yra milžiniška. Lietuvoje pakaktų 150 tūkst. žmonių, dirbančių kibernetinio saugumo, informacinių ir skaitmeninių technologijų srityje, kad pasiektumėte proveržį.
G. Ph. Goldsteinas
Pasaulinio lygio ekspertas, konsultuojantis vyriausybes, verslo korporacijas, dažnai kviečiamas į Prancūzijos ir kitų valstybių „TEDx“ forumus.
Dėsto Paryžiaus aukštojoje ekonomikos mokykloje, rašo straipsnius Izraelio nacionalinio saugumo studijų instituto akademiniam žurnalui.
2010 m. išleido mokslinės fantastikos knygą „Babel Minute Zéro“.
Nuo 2014 m. Izraelio strateginių studijų ir verslo konsultacijų tinklo „Wikistrat“ vyresnysis analitikas.
2014 m. sukūrė startuolį „Makafreind SAS“.
2018 m. tapo Liuksemburgo finansų įmonės „Expon Capital“ patarėju strateginiais klausimais.
Turi daugiau kaip 15 metų patirties strateginio valdymo konsultavimo ir korporatyvinių finansų valdymo skaitmeninės transformacijos laikotarpiu patirtį, minimas tarp 100 skaitmeninės erdvės sferoje pasižymėjusių Prancūzijos talentų.
Prancūzų instituto Lietuvoje kvietimu dalyvavo konferencijoje „Frankofonija, modernumas ir skaitmeninė erdvė“, skirtoje Tarptautinei frankofonijos dienai paminėti.
