Alfa.ltLapkričio 26-ąją Vilniuje surengtame renginyje „Skaitmeniniai dvyniai savivaldybėms – iššūkiai, sprendimai, tendencijos“ pirmą kartą taip plačiai pristatyta, kaip skaitmeninės technologijos gali iš esmės pakeisti Lietuvos miestų valdymą.
Renginį organizavo Europos inovacijų ir technologijų instituto (EIT) Lietuvos bendruomenių centras ir UAB „IN RE“ su Lietuvos ir užsienio partneriais, o jo metu buvo aiškiai parodyta, kad skaitmeniniai dvyniai jau tampa praktiniu įrankiu spręsti kasdienes savivaldybių problemas – nuo leidimų išdavimo ir infrastruktūros tvarkymo iki viešojo transporto planavimo ir ekstremalių situacijų modeliavimo.
Nors tema iš pirmo žvilgsnio atrodo techninė, konferencijoje tapo akivaizdu: skaitmeniniai dvyniai nėra skirti tik inžinieriams ar didmiesčių strategams. Tai technologija, kuri realiai gali pakeisti kiekvieno gyventojo kasdienybę – dar prieš jam pačiam tai pajuntant.
Miestai užima vos du procentus Žemės paviršiaus, tačiau jų rankose – beveik visa mūsų ateitis. Jungtinės Tautos prognozuoja, kad iki 2050 m. pasaulio gyventojų skaičius pasieks 9,7 mlrd., o net 70 proc. žmonių gyvens miestuose.
Miestai generuoja 60–80 proc. viso pasaulio BVP ir kartu sukuria apie 70 proc. CO₂ emisijų. Dar vienas įspūdingas faktas: net 75 proc. infrastruktūros, kuri egzistuos 2050-aisiais, šiandien dar nepastatyta. Tai reiškia, kad artimiausius kelis dešimtmečius miestai atsidurs milžiniško spaudimo epicentre – ekologinio, ekonominioir socialinio. Todėl klausimas, kaip jie bus planuojami, valdoma infrastruktūra, judumas, saugumas ar net ekstremalių situacijų valdymas, pereina į naują – skaitmeninę epochą.
Ir net jei nesate technologijų žmogus – renginys, kuriame pristatyti realūs, apčiuopiami sprendimai, aiškiai parodė: ateities miestai nebus planuojami iš brėžinių – jie pirmiausia bus kuriami skaitmeninėje erdvėje.
Lietuvos savivaldybių realybė: technologijos yra, bet trūksta suvokimo
Nors technologijos pasaulyje juda rekordiniu greičiu, Lietuvos savivaldybių kasdienybėje vis dar dominuoja labai žemiški iššūkiai: trūksta kompetencijų, žmonių, idėjų ir aiškaus matymo, kaip technologijos galėtų palengvinti tiek administracijos, tiek gyventojų gyvenimą. Tai konferencijoje atvirai įvardijo Europos inovacijų ir technologijų instituto (EIT) Lietuvos bendruomenės pareigūnas Gintaras Vilda: „Technologijos egzistuoja, bet dažnai dar nesuvokiame, kur jos galėtų padėti.“
Pasak pareigūno, Lietuva tikrai neatsilieka technologijomis – atsilikimas atsiranda ten, kur trūksta aiškaus supratimo apie tikruosius poreikius ir realių pavyzdžių, parodančių, kaip šios sistemos veikia praktikoje.
Gyventojas, norintis pasistatyti namą, vis dar keliauja per „dešimt institucijų“
G. Vilda pateikė paprastą, bet labai atpažįstamą pavyzdį: žmogus, norintis prisijungti namą prie tinklų ar suderinti projektą, šiandien turi pereiti daugybę institucijų ir sistemų, o menkiausia klaida procesą gali užlaikyti mėnesiams. Tokios situacijos nėra technologijų problema – tai sistemos inercija, kuri skaitmenizacijos pagalba gali būti išspręsta daug greičiau. „Skaitmenizacija nėra prabanga – tai būdas sutaupyti ir dirbti greičiau“, – tikina EIT pareigūnas.
Jo teigimu, savivaldybės dažnai mano, kad technologijos yra brangu, tačiau tikroji problema slypi ne kainoje, o neteisingai planuojamuose biudžetuose. Technologijoms paprastai atitenka paskutinė vieta biudžeto skirstyme, nors būtent jos padėtų sutaupyti daug daugiau lėšų ateityje.
Pranešimo metu pristatytas platesnis kontekstas parodė, kad Lietuvos produktyvumas ir konkurencingumas Europos mastu slenka žemyn, o inovacijoms skiriamos lėšos dažnai nepanaudojamos iki galo. Tuo tarpu EIT duomenys rodo visai kitą vaizdą: Europa investuoja didžiulius resursus į technologinę plėtrą – nuo mokymų iki gamybos sektoriaus modernizacijos.
Per pastaruosius metus Lietuvai skirta daugiau nei 3,3 mln. eurų EIT finansavimo, tačiau tik nedidelė jų dalis realiai pasiekia savivaldybes bei verslą. Tai reiškia, kad galimybės yra, tik reikia mokėti jas atpažinti ir panaudoti.
G. Vilda akcentavo, kad skaitmeniniai dvyniai gali padėti ne tik didiesiems miestams. Tai įrankis, kuris keičia paprasto gyventojo ir kasdienybės, ir administracinių procesų patirtį: nuo greičiau išduodamų leidimų iki situacijų, kai savivaldybės skyriai pagaliau mato vieni kitų veiksmus ir sprendimus. Skaitmenizacija leidžia atsisakyti perteklinio popierizmo, sutrumpina procesų grandines ir mažina žmogiškųjų klaidų kiekį.
Skaitmeninių dvynių esmė ir „kodėl mes kasame tą pačią gatvę penkis kartus?“
Skaitmeninis dvynys skamba sudėtingai, bet iš tiesų tai labai paprasta idėja: tai virtuali miesto kopija, kurioje realiu laiku matomi realiame pasaulyje vykstantys pokyčiai – pastatai, keliai, požeminės komunikacijos, srautai, net oro reiškiniai. Tai lyg interaktyvus miesto „Google Earth“, tik gerokai tikslesnis ir nuolat atsinaujinantis.
„Bentley Systems“ viceprezidentas Richardas J. Vestneris, savo pranešime demonstravęs pasaulinius pavyzdžius, paaiškino dar paprasčiau: „Tai ne technologija dėl technologijos – skaitmeninis dvynys atsako į du esminius savivaldybių klausimus: kaip geriau bendradarbiauti ir kaip užtikrinti paslaugų kokybę.“
Jo teigimu, dauguma miestų šiandien kenčia ne nuo infrastruktūros trūkumo, o nuo komunikacijos spragų tarp departamentų. Vieni nemato, ką daro kiti, todėl sprendimai tampa lėti, brangūs ir fragmentuoti.
R. J. Vestneris pateikė pavyzdį, kuris sukėlė pritarimo juoką salėje ir atskleidė būdingą kiekvienam miestui problemą: „Įsivaizduokite: iškasame gatvę, paklojame vamzdžius, uždengiame. Po kelių mėnesių ją atkasame vėl, nes kitas skyrius nutarė tiesti kabelį. Kodėl? Todėl, kad projektai nematomi vienoje vietoje.“
Skaitmeniniai dvyniai padeda iš esmės spręsti šias problemas – visi infrastruktūros planai, tinklai ir darbai tampa matomi viename lange. Tai reiškia vieną paprastą dalyką: vieną kartą atidarei, vieną kartą padarei, vieną kartą uždarei. Tai sutaupo tiek pinigų, tiek laiko, tiek gyventojų bei darbuotojų nervų.
Vienas iš dažniausiai gaunamų klausimų, anot R. J. Vestnerio, yra: „Kaip pradėti kurti skaitmeninį dvynį?“ Jo atsakymas – iš realios praktikos, o ne iš teorijos: „Kiekvienas miestas turi savo problemų zoną. Vieni pradeda nuo eismo, kiti nuo energijos, treti nuo šilumos tinklų. Svarbiausia pradėti nuo to, kas iš tiesų skauda.“
Jis priminė, kad realybės modeliai (3D vaizdai iš dronų ar lazerinio skenavimo) yra paprasčiausias būdas pradėti ir vienas labiausiai prieinamų sprendimų net mažoms savivaldybėms. Jiems nereikia milžiniškų investicijų – galima pradėti nuo vieno kvartalo, vieno objekto, vienos problemos. „Technologija yra universali – ji veikia tiek didžiuliame Niujorke, tiek ir mažame Europos miestelyje“, – aiškina R. J. Vestneris.
Lietuvoje dažnai girdimas argumentas: „Mes per maži tam.“ R. J. Vestneris šį mitą paneigė vienareikšmiškai. „Bentley Systems“ bendradarbiauja ir su miestais, turinčiais vos porą tūkstančių gyventojų. „Skalė veikia į abi puses. Mažas miestelis gali turėti nedidelį tinklą, bet technologija duos tokią pačią naudą kaip ir didmiestyje“, – tikina viceprezidentas.
Maži miestai netgi turi pranašumą – sprendimai įdiegiami greičiau, nėra biurokratinių grandinių, o vienas projektas gali pakeisti visą miestelio gyvenimo kokybę.
Interoperabilumas – žodis, kuris išgelbėja milijonus
Nors skamba sudėtingai, šis terminas reiškia labai paprastą dalyką: visos miesto sistemos turi kalbėtis tarpusavyje. Šiandien savivaldybės dirba su dešimtimis platformų, kurios „nemato“ viena kitos, todėl procesai tampa lėti ir brangūs.
R. J. Vestneris pabrėžė: „Didžiausia vertė atsiranda tada, kai inžinerinių tinklų valdytojai, urbanistai, projektuotojai, o ir politikai pagaliau žiūri į ta pačia kryptimi.“ Tai ir yra skaitmeninio dvynio filosofija – visi mato vienu metu visus miesto duomenis ir kiekvienas pritaiko juos savo reikmėms.
Vienas ryškiausių konferencijoje pristatytų pavyzdžių – Panevėžys, dar 2018 m. ėmęsis miesto skaitmenizavimo eksperimentų. Tuo metu tai buvo ne tik vienintelis tokio tikslumo modelis Lietuvoje, bet ir vienas iš pirmųjų tokio masto projektų pasaulyje.
Įmonės „IN RE“ projektų vystymo direktorius dr. Arūnas Urbšys pristatydamas šį projektą pabrėžė, kad Panevėžio 3D modelis atvėrė visiškai naujas galimybes miestų valdymui.
Projektas buvo įspūdingas ne tik rezultatais, bet ir mastu. Miesto teritorija – apie 50 kv. km – buvo išskenuota dronais. Surinkta daugiau nei 160 tūkst. aukštos raiškos nuotraukų, kurios vėliau buvo sujungtos į itin tikslų erdvinį modelį. „Šis modelis pakeitė popierinius maketus ir atvėrė kitokį miesto planavimo lygį“, – teigė A. Urbšys.
Iki tol urbanistiniuose konkursuose dažniausiai būdavo naudojami kartoniniai ar mediniai maketai. Tuo metu Panevėžys perėjo prie skaitmeninių vizualizacijų, kur nauji projektai įterpiami į realią miesto aplinką ir iškart matomi: kaip įsilieja pastatai, ar neuždengia saulės, ar nesikerta transporto srautai.
Modelis ne tik gražus – jis matematiškai tikslus. Įprastas miesto skenavimo tikslumas siekia apie 5–7,5 cm, tačiau kultūros paveldo objektams buvo taikomas 3 cm tikslumas, leidžiantis matyti net mažiausias fasado detales.
Tai pirmą kartą leido įvertinti situacijas be vizitų į objektą, be diskusijų „iš nuotraukų“. Viskas matoma vienoje skaitmeninėje erdvėje.
Sekant Panevėžio pavyzdžiu, po truputį technologijos pradėjo pasiekti ir kitas savivaldybes – Klaipėda, Šiauliai, o šiuo metu yra kuriamas Visagino skaitmeninis dvynys.
Gyventojai gali matyti, kaip atrodys jų miestas rytoj
Panevėžio projektas tapo ir komunikacijos įrankiu. 3D aplinkoje gyventojams galima parodyti: kaip keisis skverai, parkai ar aikštės, kur bus statomi nauji pastatai, kaip jie atrodo iš gatvės perspektyvos, kaip keičiasi viešoji infrastruktūra, ar neatsiranda „aklųjų zonų“ ar šešėlių gyvenamuosiuose kvartaluose.
Tai skaidrumas, kurio iki tol tiesiog nebuvo. „Panevėžio gyventojai galėjo realiai matyti, kaip projektai įsipaišo į miesto erdves. Tai pagreitino sprendimų priėmimą“, – sako A. Urbšys.
Šį rezultatą pristatydamas A. Urbšys pabrėžė, kad modelis tapo ne tik gražia vizualizacija, bet ir kasdienio darbinio proceso dalimi – nuo projektų konkursų iki viešų pristatymų visuomenei.
Visi konferencijos pranešėjai tarpusavyje sutiko, kad „kiekviena diena, praleista neturint skaitmeninio miesto modelio, jau yra atsilikimas.“ Miestams, kurie neturi skaitmeninių duomenų, sunkiau pritraukti verslus ir įgyvendinti projektus, nes verslas nori tikslumo, aiškumo ir greito proceso.
Panevėžio ir kitų savivaldybių pavyzdžiai rodo, kad skaitmeninis dvynys padeda analizuoti transporto srautus ir problemų zonas, leidžia planuoti pėsčiųjų ir dviratininkų infrastruktūrą, modeliuoja šešėlius, triukšmą, apšvietimą, padeda valdyti žaliąsias erdves, pagreitina konkursų procesus, leidžia sujungti GIS, BIM ir VR duomenis į vieną erdvę.
A. Urbšys pastebėjo, kad daugeliui savivaldybių tai tampa didžiausiu „influenceriu“, lemiančiu sprendimų priėmimą – matant tiksliai ir aiškiai, sprendimai priimami greičiau, be spėlionių.
Lietuva dar nepasiruošusi grėsmėms
UAB „Telepartner“ direktorius Gintautas Monkevičius pristatė, kaip skaitmeniniai dvyniai naudojami ekstremalių situacijų valdymui. Jo pranešime garsiai nuskambėjo tai, kas retai aptariama viešoje erdvėje: Lietuva šiandien yra nepakankamai pasirengusi biologinėms, cheminėms ir radiologinėms rizikoms.
„COVID-19 buvo CBRNE netyčiukas. Tai tik parodė, kad ir biologinėms grėsmėms esame prastai pasiruošę“ – rėžė G. Monkevičius. CBRNE – tai cheminės, biologinės, radiologinės, branduolinės ir sprogmenų grėsmės.
„Telepartner“ direktorius teigė, kad Nacionalinis krizių centras šiandien iš esmės tik informuoja apie krizes, bet jų nevaldo – ir būtent čia atsiranda skaitmeninių dvynių svarba.
Pasak pranešėjo, modernūs miesto modeliai gali tapti tikru treniruočių poligonu. Juose galima kurti realius scenarijus: kaip plintų biologinis užkratas, kaip sklistų cheminė tarša, koks būtų poveikis gyvenamiesiems kvartalams, jei įvyktų sprogimas, kur reikėtų evakuoti žmones, kokios gatvės būtų nepravažiuojamos bei kokių resursų reikėtų pirmosioms valandoms.
G. Monkevičius pabrėžia, kad skaitmeniniai dvyniai leidžia mokytis iš scenarijų, kurių niekada nenorime patirti realybėje. Tokios simuliacijos padeda ruoštis ne tik teoriškai, bet ir praktiškai, nes leidžia matyti procesus realiu laiku, su tikrais miesto duomenimis.
G. Monkevičius taip pat atkreipė dėmesį ir į tai, kad šiandien pasaulyje smarkiai išaugęs sprogmenų ir kibernetinių atakų pavojus. Tai reiškia, kad savivaldybės, kurios planuoja skaitmeninius miestų modelius, privalo investuoti ir į kibernetinę apsaugą.
Konferencijoje nuskambėjo mintis, kad būtent dėl kibernetinių iššūkių dalis finansavimo, skirto miestų skaitmenizacijai, neretai nukeliauja į kitą stalčių – saugumui stiprinti. Tačiau, kaip pabrėžė pranešėjas, tai neturėtų stabdyti skaitmeninių dvynių diegimo. „Skaitmeniniai miestų modeliai yra kritinės infrastruktūros dalis. Jie turi būti saugūs, bet jų diegimo negalime atidėti.“
Šios technologijos leidžia atsakyti į klausimą, kurį dažnai pamirštame: kas bus, jei ateis kitokia krizė nei pandemija? CBRNE scenarijų simuliacijos, apie kurias kalbėjo G. Monkevičius, leidžia valstybėms ir miestams suprasti ne tik, kaip reaguoti, bet ir kaip išvengti didžiausių pasekmių.
Šie teiginiai aiškiai parodo, kad skaitmeniniai dvyniai nėra tik apie planavimą, statybas ar estetinius maketus. Tai – gyvybės apsaugos įrankis.
Tauragė įrodo: inovacijos neapsiriboja didžiaisiais miestais
Vienas įdomiausių renginio akcentų – Rugilės Nasickaitės pristatytas Tauragės atvejis. Tai miestas, kuris dažnai minimas kaip sėkmės istorija viešojo valdymo srityje, tačiau pastaraisiais metais jis tapo ir inovacijų pavyzdžiu. R. Nasickaitė, atstovaujanti EIT Urban Mobility ir Transporto inovacijų asociaciją, akcentavo paprastą, bet galingą idėją: „Inovacijos nepriklauso nuo miesto dydžio. Jos priklauso nuo miesto noro spręsti problemas.“ Tauragė pasirinko būtent mobilumą – sritį, kuri, pasak ekspertų, yra vienas geriausių skaitmeninių dvynių taikymo laukų.
Miesto sprendimai paremti RAPTOR metodu – tai maršrutų analitikos algoritmas, padedantis vertinti, kaip žmonės juda mieste: kur susidaro trikdžiai, kur reikalingos naujos stotelės, o kur verta keisti esamus maršrutus.
R. Nasickaitės teigimu, Tauragėje buvo atlikta profesionali viešojo transporto analizė, kuri atsakė į kelis esminius klausimus: kur gyventojai realiai naudojasi transportu, kur viešasis transportas veikia neefektyviai, kuriuos maršrutus reikia koreguoti, kur verta įdiegti naujas jungtis.
„Analitika turi atsakyti, kur yra problemos. Tik tada gali planuoti geresnį judumą“, – aiškina R. Nasickaitė. Skaitmeniniai duomenys čia tapo pagrindu ne tik planavimui, bet ir miesto vizijai – kur miestas nori būti po penkerių metų, kaip gyventi taps patogiau, kaip sumažinti spūstis ir užtikrinti tolygesnį susisiekimą.
Tauragės atvejis buvo pademonstruotas kaip gyvas pavyzdys: sprendimai priimti ne intuicijos, o tiksliai pamatuotų duomenų pagrindu.
RAPTOR analizė padėjo miesto komandai atsakyti į paprastą, bet kritišką klausimą: ar dabartinis viešojo transporto tinklas tikrai atitinka gyventojų poreikius?
Tai atvedė prie realių pokyčių: optimizuoti maršrutai, įvertinta kiekvienos stotelės reikšmė, modeliuoti eismo scenarijai, suplanuoti nauji judumo taškai. Tauragė šiandien yra vienas miestų, kuriuose judumo sprendimai realiai paremti duomenimis, o ne tradicine logika „taip buvo visada“.
Konferencijoje buvo akcentuota, kad Tauragė pradėjo ir kitą etapą – dirbtinio intelekto sistemas, kurios analizuoja kelio ženklų būklę, stotelių išdėstymą ir prieinamumą, kelių infrastruktūros problemas, šalikelės objektus bei galimus saugumo rizikos taškus. Visi šie duomenys stebimi vienoje platformoje, kurioje galima modeliuoti scenarijus ir priimti sprendimus be atskirų skirtingų sistemų.
„Jei pokytis prasideda nuo vieno kvartalo ar vienos gatvės – tai jau žingsnis į priekį. Maži miestai gali veikti greičiau už didelius“, – teigė EIT Urban Mobility atstovė.
R. Nasickaitė pabrėžė, kad Tauragės transformacija nėra išimtis – tai pavyzdys, kaip gali veikti bet kuri Lietuvos savivaldybė, jei susitelkia ties viena aiškia problema ir sprendžia ją nuosekliai.
Todėl šis miestas šiandien laikomas vienu iš pavyzdžių, kuriuos EIT dažniausiai rodo Europoje – ir būtent dėl to, kad čia inovacijos nebuvo tik vienkartinis projektas, o dalis platesnės judumo strategijos.
Autonomiškai patruliuojantys dronai – realybė Lietuvos miestuose
Konferenciją užbaigė UAB „IT logika“ („DBOX“) direktoriaus dr. Lino Gelažansko pranešimas apie autonominių dronų sistemą. L. Gelažanskas pristatė dronų bazinių stočių tinklą, kuris gali dirbti be žmogaus įsikišimo. Tai ne eksperimentas – tokios stotelės jau keletą metų veikia Vilniuje ir visame pasaulyje – nuo Toronto iki Dubajaus.
„Dronai tampa savivaldybių kasdienės veiklos dalimi. Tai naujasis miesto patrulis“,– kalbėjo L. Gelažanskas. Vilniaus miesto savivaldybė jau kelis metus naudoja DBOX – dronai apžiūri šiukšlių konteinerius, stebi transporto kamščius, sniego valymą, statybas, pastatų stogus, vertina šiluminį pastatų pralaidumą, parkavimą. DBOX sistemas naudoja saugos tarnybos, kritinės infrastruktūros valdytojai, Valstybės sienos apsaugos tarnyba ir kiti.
Šiuo metu sostinėje yra 5 autonominės dronų stotelės, kurios padengia apie 20 proc. miesto. Norint padengti visą Vilnių, reikėtų maždaug 25 stotelių tinklo.
L. Gelažanskas atskleidė ir dar vieną naujieną: kitąmet įmonė pristatys lietuvišką droną, galintį apsisaugoti nuo priešiško signalų trukdžių. Tai ypač svarbu, nes dronų „Achilo kulnai“ šiandien yra GPS ir ryšys. Šie du komponentai lemia, ar dronas gebės atlikti misiją, perduoti duomenis ir saugiai grįžti. Naujieji „IT logika“ kuriami dronai bus ne tik patikimi ir tikslūs, bet ir saugūs – net ir sudėtingose geopolitinėse sąlygose.
Dronai šiandien naudojami ne tik saugumui ar miesto infrastruktūros stebėsenai – jie vis dažniau tampa ir pramogų dalimi. "LightaSky" dronų šviesų šou – tai šiuolaikinė magija kuriama naktiniame danguje, kuriame technologijos susijungia su kūryba ir emocijomis. Šimtai, o kartais net ir tūkstančiai mažų, itin tikslių dronų pakyla ir sinchronizuotai juda pagal kruopščiai suprogramuotą choreografiją. Kiekvienas dronas – tai tik maža švieselė, bet šimtai jų sukuria įspūdingą skraidantį spiečių, piešiantį vaizdus ore.
"LightaSky" dronai danguje išpildo visus klientų lūkesčius, kurdami įspūdingus piešinius, logotipus, simbolius ir net erdvines 3D figūras. Šie šviesų kūriniai gali pasakoti istorijas, atskleisti emocijas ar pažymėti svarbias akimirkas – nuo miesto švenčių ir festivalių iki įmonių renginių ar ypatingų asmeninių švenčių.
Tokie šou yra ne tik vizualiai pribloškiantys ir daugumos dar nematyti, bet ir draugiški aplinkai – nėra triukšmo ar pirotechninių atliekų, negąsdinami gyvūnai.
L. Gelažanskas paatviravo, kiek kainuoja dronų šviesų pasirodymai – lietuvių užsakomi šou dažniausiai kainuoja apie 10–15 tūkst. eurų, Rygoje kurtas 10 minučių šou atsiėjo apie 130 tūkst. eurų, o Katare tokio renginio vertė siekė net milijoną.
