Įsteigti pasaulinę agentūrą, kuri prižiūrėtų dirbtinį intelektą (DI), ne mažiau sudėtinga, nei sukurti pačią technologiją
Tarptautinės organizacijos dažnai pradeda nuo mažų žingsnelių. 1944 m. įkurta Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija (ICAO) oro eismo taisykles nustatė tik po kelių dešimtmečių diskusijų. 1952 m. Europos branduolinių tyrimų organizacija (CERN) pradėjo savo veiklą apleistuose Kopenhagos universiteto kabinetuose. O Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA) iki 1979 m. glaudėsi viename Vienos viešbutyje.
Šios trys organizacijos, kurių kiekviena įkūnija vis kitą svarbių technologijų kontrolės būdą, dabar rodo pavyzdį naujam pasauliniam subjektui. ICAO daugiausia nustato standartus, CERN vykdo mokslinius tyrimus, o TATENA yra branduolinės energetikos policininkė. Tikimasi, kad per ateinančius metus pasaulio vyriausybės pagaliau apsispręs, kokia pasaulinė institucija turėtų reguliuoti kitą technologiją – DI.
Diskutuojant apie DI dažnai kalbama apie tris grėsmes. DI pagrindu veikianti programinė įranga, kuri, tarkim, supranta medicinines nuotraukas, kartais veikia nevisiškai tiksliai. Dideli kalbos modeliai, kuriais grindžiamos „generatyvinio DI“ paslaugos, pavyzdžiui, „ChatGPT“, kartais pasižymi nuostatomis arba šališkumu. Taip pat baiminamasi, kad pažangiausius ir galingiausius modelius žmonija gali pasitelkti kibernetiniams ginklams ar patogenams kurti, be to, jie gali išsivystyti į antžmogišką „bendrąjį DI“, kuris sukeltų grėsmę žmonijos išlikimui.
