Asmeninis archyvasŽiniasklaidos grupės „Al Jazeeros“ studijoje „AJ Contrast“ prodiusere dirbanti Viktorija Mickutė įsitikinusi – dirbtiniam intelektui (DI) tobulėjant žaibo greičiu ir vis sunkiau atskiriant, kas tikra, o kas sukurta algoritmų, žiniasklaida turėtų būti teisingus faktus ir sklandančius gandus paneigianti vieta.
– Dirbate su tokios rūšies žiniasklaida, kurios Lietuvoje skaitytojai, ar veikiau žiūrovai, dar nėra įpratę matyti. Kaip prasidėjo jūsų kelias šia kryptimi – kurti įtraukius vaizdo įrašus, interaktyvų turinį?
– Virtualiąja realybe (VR) ir jos potencialu žiniasklaidoje pradėjau domėtis 2016 m. Tai buvo metai, kai didžiosios pasaulio žiniasklaidos organizacijos pradėjo eksperimentuoti ir kurti įtraukiančių ir interaktyvių pasakojimų studijas. „New York Times“ viena pirmųjų pradėjo publikuoti 360 laipsnių kampu filmuotus vaizdo įrašus kasdien.
Aš tuo metu dirbau Lietuvos televizijoje, bet taip pat užsiėmiau papildomais tarptautiniais projektais. Vienas jų – straipsnis Europos žurnalui „Cafe Babel“, kuris mane nuvedė į Visaginą. Per pažįstamus, dirbusius su VR Niujorke, gavau mažą nedidelės kokybės 360 laipsnių kamerą, bet tai buvo langas į naują eksperimentinę erdvę. Rašydama straipsnį apie Visagino jaunimą, mėginau filmuoti šiuo nauju būdu ir suprasti, kaip tai veikia ir ką naujo ir naudingo atneša pačiam pasakojimui. Atsirado dar didesnis noras sužinoti kuo daugiau ir pamatyti profesionalių VR filmų, tad nuvykau į konferenciją Londone.
Štai tokie maži žingsniai mane nuvedė iki to, kad nedvejodama sutikau prisijungti prie medijų inovacijų studijos „AJ Contrast“, kurią „Al Jazeera English“ kūrė Dohoje, Katare, 2017 m. Nuo tada prasidėjo mano kaip įtraukiosios ir interaktyvios dokumentikos prodiuserės kelias. Filmavome aukščiausios kokybės 360 laipsnių dokumentinius filmus, kurie buvo pristatomi prestižiniuose pasaulio filmų festivaliuose, tokiuose kaip Šefildo dokumentinių filmų festivalis Jungtinėje Karalystėje, „One World“ festivalis Čekijoje ar Melburno festivalis Australijoje.
Kadangi tai buvo nauja sritis žiniasklaidoje, teko mokytis ir kurti standartus ir taisykles patiems. Mūsų „AJ Contrast“ studija tapo vienu pagrindinių industrijos balsų. Kadangi VR ir kitos technologijos tuo metu buvo daugiausia pasiekiamos turtingiausiose šalyse, išsikėlėme tikslą perduoti žinias ir kurti su žurnalistais bei filmų kūrėjais iš mažiau turtingų šalių. Jiems siųsdavo 360 laipsnių kameras ir mokėme, kaip jomis filmuoti, norėjome užtikrinti, kad ši technologija būtų prieinama kuo daugiau žmonių. Stengėmės tai demokratizuoti.
Tuo eksperimentai nesibaigė. Pasitelkdami interaktyvią VR ir papildytosios realybės technologiją, sukūrėme projektą „Vis dar čia“ apie masinį įkalinimą ir gentrifikaciją JAV, kurį pristatėme „Sundance“ filmų festivalyje 2020 m. Galiausiai nusprendėme daugiau laiko leisti interaktyviems multimedijų projektams, kurie būtų prieinami dar daugiau žmonių visame pasaulyje – visiems, kas turi išmanųjį telefoną ir interneto ryšį. Mūsų turinio prieinamumas yra svarbus mūsų tikslas, tad visada ieškome naujų technologijų, bet ir galvojame, kaip užtikrinti, kad kuo daugiau žmonių galėtų tai pamatyti ir patirti.
– Kuo tokie įrašai, jūsų nuomone, prisideda prie istorijos perteikimo, ką jie duoda žiūrovui? Kaip tokios technologijos keičia žurnalistiką?
– VR leidžia žiūrovams pasijusti, tarsi jie būtų atsidūrę pačiame istorijos centre. Istorijos veikėjai vaikšto aplink ar net, atrodo, žiūri tiesiai tau į akis. Gali dairytis į visas puses ir stebėti aplinką. Tai leidžia žiūrovams įsitraukti, rinktis, kur ir ką stebėti ir į ką daugiausia kreipti dėmesio. VR ir interaktyvūs projektai turi daug „žaidybinių“ elementų ir suteikia žiūrovui galimybę dalyvauti, priimti sprendimus, pasirinkti savo „nuotykį“ ir iš pasyvaus stebėtojo tapti aktyviu dalyviu. Mūsų, kaip žurnalistų, misija yra tiksliai ir autentiškai perteikti žiūrovui tai, ką užfiksuojame. Ir VR filmuoja viską aplinkui. Iš mano patirties dirbant šioje srityje ne vienus metus, žmonėms padaro labai didelę įtaką ir įspūdį galimybė tarsi nukeliauti į tolimą vietą ir praleisti laiko su žmonėmis ir jų erdvėje.
Manau, kad technologijos žurnalistikos iš esmės nekeičia, nes vis dėlto, kad ir ką rašytume ar filmuotume, svarbiausia yra žurnalistikos etika. Bet bandymas pritaikyti technologijas žiniasklaidoje padeda žiniasklaidai neatsilikti nuo kitų gyvenimo ir pasaulio sričių ir ieškoti sprendimų, kaip sudominti auditoriją. Šiuo metu žiniasklaida išgyvena nemenką krizę. Visuomenės yra paveiktos milžiniškos poliarizacijos, nepasitikėjimas žiniasklaida yra itin aukštas. Žmonės yra persisotinę informacijos. Didžiosios organizacijos priverstos varžytis dėl dėmesio su pavieniais kūrėjais, turinčiais tūkstantines auditorijas socialiniuose tinkluose. Įtraukiantys, interaktyvūs ir kitokie inovatyvūs pasakojimai – tai galimybė sudominti žmogų ir užtikrinti, kad svarbiausios temos nebūtų pamirštos, kad net ir tie žiūrovai ir skaitytojai, kurie yra pavargę nuo naujienų srauto, susidomėtų galimybe pabūti su istorija ir naujiena ir praleisti su ja daugiau laiko.
Tiek daug nesuvokiamo civilių skausmo ir kančios, dešimtys tūkstančių žuvusiųjų, tarp jų – tūkstančiai vaikų. Ir taip jau tęsiasi keturis mėnesius. Tokių vaizdų ištrinti iš atminties tiesiog neįmanoma.
– Dirbdama savo darbą keliaujate po visą pasaulį. Ar yra vieta ar istorija, kuri paliko didžiausią įspūdį, prie kurios labiausiai patiko dirbti ar kuri labiausiai sukrėtė?
Viena įdomiausių patirčių – darbas su žurnalistais Pietų Sudane, kuriems vedžiau VR kursus ir vėliau kartu su jais laksčiau po Džubą filmuoti istorijų. Bendradarbiavimas ir kūryba drauge mane visada džiugina. Dar labai patiko darbas su interaktyviu VR projetu „Vis dar čia“, nes čia filmavome su aktoriais Niujorke, kurie vaidino pagal scenarijų, parašytą remiantis dokumentiniu tyrimu. Tai buvo nauja patirtis filmavimo aikštelėje, kuri labai daug išmokė.
Per pastaruosius kelerius metus teko matyti ir labai sudėtingų situacijų, kurios sukrėtė ir ilgam įsirėžė į atmintį. Malaizijoje filmavome su vietos Orang Asli gyventojais, kurie mums rodė, kaip kertami miškai palmių aliejaus plantacijoms, o miškas – tai jų namai, kuriuos jie praranda. Filmuojant rohinjų pabėgėlių stovykloje Bangladeše ėmė neviltis matant tiek daug žmonių, išvarytų iš savo namų ir žemės, likusių be nieko.
Nuo pandemijos pradžios kelionių apmažėjo, daugiau tenka prodiusuoti ir režisuoti nuotoliu. Šiuo metu dirbu su laida „Unmute“, kuriai kalbinu žmones iš JAV, Kanados, Anglijos ir kitur, kurie prarado darbus ir įvairias pozicijas, nes socialiniuose tinkluose ar kitur išreiškė kritiką Izraelio karui Gazos Ruože ir reikalauja paliaubų. Kiekvienam epizodui iš naujienų agentūrų renku vaizdus iš Gazos. Tai yra neįtikėtinai skaudūs ir tragiški vaizdai. Sužaloti vaikai traukiami iš subombarduotų namų, nėra maisto ir vandens, operacijos ligoninėse atliekamos tiesiog ant žemės, žurnalistai atakuojami. Tiek daug nesuvokiamo civilių skausmo ir kančios, dešimtys tūkstančių žuvusiųjų, tarp jų – tūkstančiai vaikų. Ir taip jau tęsiasi keturis mėnesius. Tokių vaizdų ištrinti iš atminties tiesiog neįmanoma.
– Viena iš NALB forumo gliaudomų temų yra DI ir jo įtaka kitoms sritims. Internete sparčiai plinta „deep fake“ turinys, kuriamas padedant DI, taip pat bent jau JAV stebime ir mėginimų tokiomis technologijomis paveikti pirminius rinkimus (apgaulingas esą prezidento Joe Bideno skambutis rinkėjams prieš pirminius rinkimus Naujajame Hampšyre). Koks, jūsų nuomone, yra žiniasklaidos vaidmuo kovoje su tokiu turiniu ir kaip apskritai geriausia žurnalistams, žiniasklaidos medijoms su juo kovoti? Kiek prie to galėtų prisidėti toks turinys, kurį kuriate jūs?
– Žiniasklaidos vaidmuo čia yra labai didelis. Dirbtinis intelektas tobulėja ne dienomis, o valandomis, „Open AI“ išleistos „Sora“ programos, kuriančios vaizdą pagal aprašymą, rezultatai neįtikėtini. Ir kol vizualinės industrijos kūrėjai diskutuoja, kaip tai paveiks Holivudą ar reklamą, didžiausias iššūkis – kuo greičiau suprasti ir reaguoti į tai, kaip tai gali paveikti žiniasklaidą ir faktiškos informacijos priėjimą prie žmogaus. Šiuo metu daugybe informacijos dalijamasi socialiniais tinklais ir žinučių siuntimo programomis, tokiomis kaip „Whatsapp“ ar „Telegram“. Ir nors tai gali suteikti galimybę žmogui prieiti prie vaizdų, kurie dar gal net nepasiekė žiniasklaidos, tai sukuria tobulą terpę skleisti dezinformacijai bei konspiracijos teorijoms. Anksčiau bent jau buvo gana akivaizdu, kad nuotrauka sukurta DALL-E ar „Midjourney“ DI programų, bet kuo toliau, tuo vis sunkiau tampa atpažinti plika akimi, o ypač naršant telefone greitai tarp kitų savo darbų ir gyvenimo problemų. Žiniasklaida turėtų būti ta vieta, kuri užtikrina, kas yra faktiškai teisinga ir paneigia sklindančius gandus.
Tačiau didžiausia problema, kad daugelis žiniasklaidos priemonių yra praradusios žmonių pasitikėjimą, ir tai sukuria didelę grėsmę.
Tačiau didžiausia problema, kad daugelis žiniasklaidos priemonių yra praradusios žmonių pasitikėjimą, ir tai sukuria didelę grėsmę. Tad čia kyla gana sudėtingas filosofinis ir praktinis klausimas. O ką daryti kasdien tobulėjant DI? Svarbiausia atvirumas – žiūrovas, skaitytojas ar klausytojas turi būti visada informuoti, kas, kodėl ir kaip sukurta pasitelkiant DI. Ir, žinoma, kaip žurnalistai turime dar labiau kvestionuoti viską, ką matome. Ieškoti antrinių ir tretinių ar ketvirtinių šaltinių informacijai patikrinti. Posakis „Seeing is believing“ („matyti – tai tikėti“) nebeveikia taip tiesiogiai dabartinėje visuomenėje. Anksčiau fotografija būdavo geriausias įrodymas, dabar to nepakanka.
Tobulėjant DI, randasi ir daug programų, padedančių patikrinti fotografijų ar vaizdo filmukų tikrumą. Pavyzdžiui, „Intel“ sukūrė programą „FakeCatcher“, kuri gali pasakyti, kiek procentų vaizdo įrašo yra tikra, o kiek dirbtina. Tokios iniciatyvos be galo svarbios ir jų reikia kuo daugiau prieinamų visiems. Taip pat edukacinės programos žurnalistams, žiūrovams, jaunimui, kurios skatintų kritinį mąstymą ir suvokimą, kaip ir kodėl gali būti DI naudojamas blogiems tikslams; kurios ugdytų principą, kad labai svarbu tikrinti, iš kokio šaltinio atkeliauja informacija, ir neskleisti nežinant. Galiausiai reikia bendros įstatymų ir taisyklių bazės, nes tokioje globalioje visuomenėje, kokioje dabar gyvename, reikia kuo daugiau koordinacijos ir bendradarbiavimo žengiant į ateitį.
Kalbant apie mano kuriamus projektus ir turinį, manau, kaip su inovacijomis dirbantys žurnalistai mes galime prisidėti eksperimentais ir paieškomis, kaip DI gali būti naudojamas istorijoms pasakoti, kaip tai daryti etiškai ir pan.
– Ar, jūsų nuomone, generatyvinis DI kada nors gali visiškai ar iš dalies pakeisti žurnalistų darbą?
– Nemanau, kad DI, bent jau toks, koks jis yra dabar, visiškai pakeis žurnalisto darbą. Pirmiausia dėl to, kad žurnalisto darbo esmė paremta žurnalistine etika, jautrumu žmogui ir smalsumu procesams ir istorijoms. Kol kas to DI be žmogaus negali užtikrinti. Kaip ir negali užtikrinti, kad į rašomą tekstą ir kuriamą vaizdą neįsiveltų klaidų, neatitikimų, žalą darančių stereotipų ir pan.
Bet, žinoma, DI gali ir tikriausiai taps kiekvieno žurnalisto darbo didele dalimi. Idealiausiu atveju tai galėtų būti didelė pagalba žurnalistui, kuri suteiktų galimybę kurti dar geresnį turinį ir atlaisvintų mus nuo monotoniškų ir laiko netausojančių darbų, kuriuos DI gali padaryti per milisekundę. Bet vėlgi nieko negalime nuspėti, kaip viskas pasikeis po kelerių metų. Tad svarbiausia yra tai stebėti, būti budriems ir, manau, ieškoti būdų, kaip DI galimybėmis pasinaudoti ir kaip jas įtraukti į mūsų darbą teisingai. DI niekur nebedings, tad nuo mūsų priklauso, kaip mes su tuo susidraugausime.
– Kokias teigiamas generatyvinio DI puses matote žiniasklaidoje?
– Generatyvinis DI, specialiai sukurtas ir paremtas atrinkta informacija, gali būti labai gera priemonė tyrimui atlikti, gali padėti susigaudyti dideliame informacijos sraute, surasti sąsąjų ir ryšių – gal net to, ko anksčiau mums nepavykdavo pamatyti, ypač dėl to, kad darbo tempas yra be galo didelis. DI kuriami vaizdai gali būti naudojami įvairiems kūrybiniams projektams, pavyzdžiui kalbant apie sapnus ar ateitį – tai, ko fotografija negali užfiksuoti. Ypač, kadangi daugelio žiniasklaidos priemonių biudžetai nėra dideli, tai gali būti galimybė kūrybiškiau pažvelgti į kasdienį darbą ir istorijų pasakojimą. Bet vėlgi, manau, svarbiausia įsivardyti, kodėl tai darome, ar tai suteikia papildomos naudos mūsų skaitytojui, žiūrovui, klausytojui. Ir ar tai nekelia grėsmės informacijai ir neiškreipia pasaulio suvokimo, nes būtent tai, kaip žurnalistai, turime saugoti labiausiai.
V. Mickutė dalyvaus Niujorke (JAV) kovo 5–7 d. vyksiančiame Šiaurės Amerikos ir Lietuvos verslo forume, kurį organizuoja Lietuvos atstovybė JAV kartu su Amerikos ir Lietuvos verslo bendruomenėmis. Forumu siekiama suartinti Lietuvos ir Šiaurės Amerikos šalių verslininkus, užmegzti naujus abipusiškai naudingus partnerystės ryšius ir skatinti glaudesnį bendradarbiavimą prioritetiniuose verslo, ekonomikos ir mokslo sektoriuose.
