ELTA„Sovietinės vergijos nebeliko, bet mes ir toliau bėgame. Kodėl mes nebenorime Lietuvoje gyventi? Juk mūsų dabar niekas netremia, nežudo, neišvarinėja. O kai ką žudo, tarkime, ukrainiečius“, – svarsto Vytautas Landsbergis, Lietuvos Atkuriamojo Seimo pirmininkas. Žurnalistė Eugenija Grižibauskienė su juo kalbėjosi apie dar rašomas knygas, Sąjūdį ir šių dienų geopolitinius iššūkius.
– Viename interviu pasakojote, kad išeidama jūsų žmona Gražina pasakė, jog dar turite pabaigti visokius savo nebaigtus darbus. Pastarojo meto darbų gausa stebina: išleidote ne vieną knygą, sukūrėte eilėraščių, aktyviai kalbate aktualiais klausimais, dalyvaujate įvairiuose renginiuose. Kokie dabar darbai rikiuojasi jūsų sąrašuose?
– Tvarkau savo archyvą ir vis išleidžiu kokį nors rinkinį iš tų iššifruotų savo rankraščių. Atsiranda vis tokių niekur nepublikuotų dalykų. Štai dabar vartau kišeninę 1989 m. užrašų knygelę. Tuomet jau buvau Sąjūdžio tarybos pirmininkas. Toji knygutė labai daug informacijos talpina. Tuomet buvo daug kelionių: į Švediją, į Ameriką, kitur.
Užsirašinėjau, su kuo susitinku, kelintą valandą, kokie žurnalistai ateina. O pačiame Vilniuje vykdavo susitikimai su tuomete komunos valdžia. Sąjūdis bendraudavo, aptarinėdavo, kaip čia toliau gyvensime ir ką darysime. Buvo ir tam tikra konkurencija, ir bendradarbiavimas. Tokių pėdsakų yra begalė. Paimi vieną užrašų knygutę ir joje daugybė informacijos, kurią norisi papasakoti. O tai padaryti gali žmogus, kuris visa tai žino, prisimena. Taigi dabar ruošiama knyga apie 1989 m. vasaros pradžią. Tai apima vos porą mėnesių, bet juose gausu įvykių.
