Asmeninis archyvasLietuvoje netylant kalboms apie grėsmę iš Rytų, karą Ukrainoje ir JAV paramą tiek ukrainiečiams, tiek NATO sąjungininkėms, IQ biuro Vašingtone vadovė Liepa Žeromskaitė susėdo pasikalbėti su Lietuvos ambasadore JAV ir Meksikoje Audra Plepyte.
– Esate nemažą patirtį sukaupusi karjeros diplomatė, darbą pradėjusi prieš maždaug 30 metų. Ką reiškia siekti karjeros diplomatijos sistemoje, kuri, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo dar tik kuriama, ir ypač sferoje, kurioje tradiciškai dominuoja vyrai?
– Iš tiesų pati visai neseniai prisiminiau, kad vasario pirmomis dienomis suėjo 30 metų, kai oficialiai dirbu Užsienio reikalų ministerijoje (URM), o neoficialiai, kaip studentė, dar keliais mėnesiais anksčiau. Kai atėjau į URM, ji buvo pačioje savo istorijos formavimosi pradžioje. Mes dauguma vieni kitus pažinojome, didelė dalis buvome labai jauni, trisdešimtmečiai vadovai mums atrodė labai patyrę ir seni vilkai. Buvome arba studentai, arba tik baigę mokslus, didelėmis akimis, bandantys suprasti, kaip ką daryti, nes istorijos buvo mažai, daug ką teko kurti nuo pradžių ir mokytis. Turėjome labai daug entuziazmo, vienas kitam padėjome, buvo ir geros konkurencijos. Teko matyti ir kaip sistema vystėsi, ir kaip į mus žiūrėjo užsienio partneriai, kai mums reikėjo viską parodyti, apmokyti. 1995–1996 m. teko lydėti delegacijas dažniausiai į Šiaurės šalis, kur mus mokydavo, kaip reikia tvarkytis.
Lietuvos diplomatinė tarnyba, o kartu ir visa valstybė padarėme didelę pažangą, iš pagalbos ėmėjų tapome rimta, gerbiama šalimi, kurios nuomonės klausosi, atsižvelgia ir to, ką mes darome ar pasisakydami už Ukrainą, ar kovodami už žmogaus teises, ar stiprindami savo ir regiono saugumą, gynybą, visi klausosi. Aišku, mus sustiprino ne tik narystė ES ir NATO, bet ir kelias į tą narystę, kuris užaugino žmones. Galų gale ir darbas Jungtinėse Tautose (JT), Saugumo Taryboje, pirmininkavimas Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO) daug davė.
