Pasaulis nėra toks blogas, kaip mums atrodo, ir reikėtų daugiau remtis faktais, o ne emocijomis. Tai viena pagrindinių Annos Rosling Rönnlund, knygos apie pasaulį ir statistiką „Factfulness“ bendraautorės, tezių. Kalbėdamasi su IQ apžvalgininku Gyčiu Kapsevičiumi ji davė patarimų žiniasklaidai ir atskleidė, kodėl turėtume būti kuklesni vertindami savo žinias.
– Vietoj plačiai vartojamų „išsivysčiusių“ ir „besivystančių“ šalių kategorijų siūlote jas suskirstyti į keturias pajamų grupes: pirmai priskiriamos valstybės, kurių gyventojai uždirba vos dolerį per dieną, ketvirtai – daugiau nei 32 dolerius. Tačiau kai visas pasaulis artėja link ketvirtos grupės, ji pati tarsi atsiremia į augimo „lubas“. Ar manote, kad ateityje tokį modelį reikės taisyti, pavyzdžiui, pridėti penktą pakopą ar panašiai?
– Naudodami keturias pakopas stengiamės iš esmės parodyti pajamų proporcijas ir tai, kad dauguma žmonių gyvena 1–3 lygio pajamų šalyse. Tik apie milijardą gyventojų įsikūrę ketvirto lygio valstybėje. Bet iš tiesų reikėtų ketvirtą lygį padalyti į daugiau grupių. Jį galima suskaidyti į labai daug skilčių, bet daugumoje jų bus vienas ar du milijardieriai.
Tad skirstymas į keturias pajamų grupes yra geras, norint pamatyti bendrą vaizdą. Žinoma, būtų idealu pažvelgti į ketvirtą lygį ir detaliau patyrinėti, iš ko jis susideda. Kadangi populiacijos pajamos greičiausiai ir toliau augs, poreikis jį išskaidyti tik didės. O apačioje to daryti nereikės. Gyvendamas pirmo lygio šalyje visuomet išliekate arti mirties. Žemiau jau nebenusileisite.
