Istorikai yra gyvybiškai reikalingi, įsitikinusi Poznanės Adomo Mickevičiaus ir Stanfordo universitetų profesorė Ewa Domańska. Tačiau jie negali pateikti galutinių atsakymų. Interviu IQ apžvalgininkei Kotrynai Tamkutei mokslininkė sakė, kad tai susiję su disciplinos specifika: istorija niekada nebuvo pripažįstama kaip tiesą atrandantis mokslas.
– Istorijos, kaip ir daugelio paprastų kasdienių dalykų, suvokimas nuolat kinta. Kaip jūs apibrėžtumėte dabartinę jos sampratą ir pagrindines užduotis?
– Šiandien viena svarbiausių istorijos užduočių yra skatinti įsivaizduoti ir pajusti praeitį. Istorikai, remdamiesi egzistuojančiais šaltiniais, turi ne tik žinoti, kas vyko praeityje, bet ir svarstyti alternatyvius ateities scenarijus. Turiu galvoje pozityvius, ne tuos, kuriuos mums į galvas nuolat pumpuoja žiniasklaida: apie terorizmą, katastrofas, ekologines problemas ir kitus.
Istorija nėra tik faktų rinkinys. Ji skatina suprasti procesus ir gebėti juos paaiškinti. Visgi svarbiausia, kad ji ragina praeitį liesti visomis juslėmis. Tai verčia mus grįžti į pradinę mokyklą, kurioje vaikai nesimoko faktų. Jie keliauja į ekskursijas po istorines, lankytinas vietas, klausosi pasakojimų, patys kalba apie savo patyrimus, kepa duoną ar uodžia senos gotikinės bažnyčios kvapą.
