„Šiandien akivaizdu, kad išlygos ir išimtys mūsų mokesčių sistemoje kuria neteisingumo jausmą, problemos yra pribrendusios ir reikia ilgalaikių, tvarių pokyčių“, – interviu IQ tvirtino Lietuvos Respublikos ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė. Žurnalistė Agnė Piepaliūtė Vyriausybės vadovės klausė apie mokesčius ir kitas šalies aktualijas.
– Jūsų nuomone, ar reikia PVM lengvatų maisto produktams? Kodėl Lietuva ir ši Vyriausybė laikosi kitokios pozicijos, nors maisto kainos smarkiai pakilo? Kaip vertinate siūlymus PVM lengvatoms suteikti tam tikrą socialinę reikšmę: lengvatos daržovėms, kad sveikiau maitintumės, lengvatos kultūrai, kad dažniau eitume į teatrą, lengvatos knygoms, kad daugiau skaitytume, ir t. t.?
– Lengvatinių PVM tarifų efektyvumas ir tikslingumas paprastai vertinamas per galutinės produkto ar paslaugos kainos sumažėjimą, bet, kaip rodo patirtis, prekės ir paslaugos, kurioms tiesiog sumažinamas PVM tarifas, nepinga apskritai arba bent jau ne tiek, kiek tarifas sumažinamas. Todėl pagrindinis tokios lengvatos tikslas ir lūkestis – sumažėjusi galutinė kaina vartotojui – nėra pasiekiamas. Praktinis to pavyzdys yra PVM lengvata maitinimo paslaugoms. Nors joms PVM sumažintas nuo 21 iki 9 proc., kainų augimas šioje srityje pernai buvo tarp pačių didžiausių.
Kas kita, jeigu kalbame apie reguliuojamų kainų sritis kaip energetika, kurioje atitinkamai ir lengvatos nauda yra vartotojui tiesiogiai juntama, vis dėlto dauguma prekių ir paslaugų tokios nėra, jų kainą nustato paklausos ir pasiūlos santykis.
Todėl taiklesnė strategija yra didinti gyventojų pajamas – šia kryptimi Vyriausybė ir dirbo, sudarydama pastarųjų metų biudžetus ir reaguodama į augusios infliacijos projekcijas. Galima prisiminti, kad minimalus mėnesinis atlyginimas per pastaruosius kelerius metus didintas nuo 642 iki 840 eurų, neapmokestinamasis pajamų dydis – nuo 400 eurų 2020 m. iki 625 eurų šiemet. Jeigu pažvelgtume į darbo užmokesčius atskiruose sektoriuose – nuo pedagogų, dėstytojų, kultūros ir meno darbuotojų iki gydytojų ir vidaus tarnybos pareigūnų, pamatytume, kad daliai šių profesijų atstovų atlyginimai augo ketvirtadaliu, o kai kuriems – ir trečdaliu. Tuo pačiu laikotarpiu didėjo ir lėšos, skirtos šalpos, socialinėms išmokoms ir socialinei paramai.
Tai nereiškia, kad pamatuotos PVM lengvatos visais atvejais yra neprasmingos, tačiau naudos ir netenkamų biudžeto pajamų įvertinimo principas galioja visais atvejais. Taip pat ir tais, kai kalbame apie socialiai orientuotas PVM lengvatas, kuriančias labai konkrečias siektinas paskatas, tokias kaip sveikesnių produktų vartojimas ar aktyvesnis kultūros įstaigų lankymas, arba kuriomis siekiama padėti atskiram ekonomikos sektoriui ypatingomis aplinkybėmis, tokiomis kaip COVID-19 pandemija.
Kai mato naudą atsveriant kaštus, Vyriausybė pritaria ar pati inicijuoja atitinkamus sprendimus. Praėjusių metų pabaigoje Seime pritarta mano siūlytai nuolatinei PVM lengvatai meno ir kultūros įstaigoms lankyti, elektroninėms knygoms ir neperiodiniams leidiniams, taip pat sutarta dėl terminuotų lengvatų maitinimo įstaigoms, sporto klubams, atlikėjų paslaugoms, tad negalėtume sakyti, kad ši mokestinė priemonė Lietuvoje nėra naudojama.
– Ir jūs, ir Lietuvos bankas, ir kai kurie ekspertai vis pabrėžia, kad Lietuva per mažai paskirsto lėšų per biudžetą. Tačiau kritiškas mokesčių mokėtojas žeria priekaištus, kad valstybė neracionaliai naudoja šiuos pinigus. Švietimo ir sveikatos apsaugos sistemos yra tipiniai pavyzdžiai: jos finansuojamos gana dosniai, reformos niekaip nesibaigia, o norintys kokybės ar tiesiog greičiau gauti paslaugas turi naudotis privačiomis švietimo ir sveikatos paslaugomis. Jei tik išgali. Kaip tai vertinate?
– Turime sau priminti, kad visa, ką turi valstybė, yra mokesčių mokėtojų pinigai, tad ir valstybės prisiimtų viešųjų paslaugų apimtis bei kokybė turi aiškią kainą – visuomenės toleruojamų mokesčių dydį. Ydingas neapsisprendimo ratas – norime plačiai finansuojamų viešųjų paslaugų ar visiems mažų mokesčių – ir mėginimas tuo pat metu būti panašiems ir į Švediją, ir į Šveicariją, nenuostabu, neišpildo lūkesčių. Tai lemia nepasitenkinimą dalimi paslaugų ir įsivaizdavimą, kad sumokėti mokesčiai tarsi pranyksta ir nepasiekia adresatų: ligoninių, mokyklų, kitų biudžeto lėšomis finansuojamų viešųjų paslaugų teikėjų.
Ydingas neapsisprendimo ratas – norime plačiai finansuojamų viešųjų paslaugų ar visiems mažų mokesčių – ir mėginimas tuo pat metu būti panašiems ir į Švediją, ir į Šveicariją, nenuostabu, neišpildo lūkesčių.
– Pakalbėkime apie „gyvulių ūkį“. Ar Jūsų Seimui pateikta mokesčių reforma turi tikslą su juo pabaigti kartą ir visiems laikams?
– Tai yra Vyriausybės programoje numatyti mokesčių sistemos pakeitimai, kurie prisidėtų prie didesnio mokestinio teisingumo ir būtų paskata ekonomikai augti, jais atsižvelgiama ir į tarptautinių institucijų rekomendacijas Lietuvai.
Sudėtinga prognozuoti, kiek užtruks ir kuo baigsis diskusijos Seime dėl siūlomų pakeitimų jau pavasario sesijoje, juolab sunku nuspėti, ar tai gali būti „visiems laikams“ išspręsta tema – tai, kokia mūsų mokesčių sistema, yra vienas iš nerašyto socialinio kontrakto elementų, kuris ne amžinas ir ne nekintantis, o atliepiantis tai, kokie yra visuomenės lūkesčiai ir politinis konsensusas. Tačiau šiandien akivaizdu, kad išlygos ir išimtys mūsų mokesčių sistemoje kuria neteisingumo jausmą, problemos yra pribrendusios ir reikia ilgalaikių, tvarių pokyčių.
Todėl Finansų ministerija su ekspertais atliko išsamią analizę, įvertino tarptautinę praktiką ir suformavo pasiūlymų krepšelį. Tai yra pasiūlymų visuma, kurią traukioti pavienėmis siūlėmis „patinka – nepatinka“ principu taip pat būtų žalinga, o diskusijos mokesčių klausimais Seime kartais tuo pasižymi ir įprastai nebūna lengvos.
– Jau ne vienus metus verslas skundžiasi darbuotojų trūkumu ir siūlo įsileisti daugiau užsieniečių, lengviau suteikti jiems leidimus dirbti. Kodėl Lietuva tebesilaiko tokios griežtos migracijos politikos?
– Nėra tiesa, kad Lietuva laikosi itin griežtos imigracijos politikos. Praėjusiais metais imigracija buvo rekordiškai didelė, žinoma, visų pirma ji buvo nulemta Rusijos karo Ukrainoje, privertusio daugybę ukrainiečių ieškoti saugaus prieglobsčio kitose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje.
Apie pusę atvykusių darbingo amžiaus ukrainiečių įsiliejo į darbo rinką Lietuvoje, tai yra nemažas ir augantis skaičius, turint omenyje faktą, kad dauguma atvykusiųjų – moterys su vaikais, kuriems reikalinga priežiūra, taip pat senyvo amžiaus asmenys. Nuo 2020-ųjų, kai Baltarusijoje suintensyvėjo represijos, į Lietuvą persikėlė ir tūkstančiai baltarusių, kai kuriais atvejais tai ir labai paklausių profesijų atstovai, čia dirbantys ir mokantys mokesčius, kaip ir ukrainiečiai.
Įdarbinti bet kurios Europos Sąjungos šalies pilietį Lietuvoje kliūčių nėra, o papildomos imigracijos iš trečiųjų šalių laisvinimo priemonės Seime buvo priimtos praėjusiais metais, kai kurios jų įsigaliojo nuo šių metų pradžios. Pavyzdžiui, aukštos kvalifikacijos specialistai leidimus laikinai gyventi Lietuvoje jau gali gauti dar būdami savo šalyje ir jiems nebereikia vizų, kad čia atvyktų, sutrumpintas ir jų prašymų nagrinėjimo terminas, įsigaliojo užsieniečių samdos Lietuvoje palengvinimai.
– Liūdnai pajuokaujama, kad Lietuvoje yra du su puse banko. Iš to kyla tam tikrų problemų: maža konkurencija, brangios paslaugos, smulkiems ir vidutiniams verslams sunku pasiskolinti. Vyriausybė turbūt mato šią problemą, bet ar gali ir ketina ką nors daryti?
– Pastangos didinti konkurenciją, finansinių paslaugų pasirinkimą, jų prieinamumą ir efektyvumą yra dedamos nuolat, tuo rūpinasi Finansų ministerija.
Statistika rodo, kad Lietuvoje didėja subjektų, kuriems išduota banko licencija, skaičius, po atliktos kredito unijų sektoriaus reformos stiprėja ir veiklą plečia kredito unijos, taip pat toliau auga ir plečiasi fintech sektorius. Kad tai vyktų ir toliau, šiuo metu rengiamos šio sektoriaus plėtros gairės ateinantiems penkeriems metams. Nors fintech sektoriuje šiuo metu dominuoja mokėjimų sektorius, gairėse skiriamas dėmesys ir kitiems.
Be to, praėjusių metų pabaigoje Vyriausybė pritarė Kapitalo rinkų plėtros gairėms, kuriomis, be kita ko, siekiama didinti finansavimo šaltinių įvairovę įmonėms, finansinių priemonių pasiūlą, plėsti rinkos dalyvių veiklą. Atitinkamą vaidmenį rinkoje atlieka ir nacionalinės plėtros įstaigos, kurios šiuo metu yra konsoliduojamos į vieną stiprų žaidėją.
– Kalbama ir apie valstybinį banką. Pritartumėte tam?
– Šiuo metu vyksta nacionalinių plėtros įstaigų konsolidavimo reforma, kurios tikslas yra turėti stiprų Nacionalinės plėtros fondą skatinamajam finansavimui teikti ir ištaisyti rinkos spragą. Valstybinio banko steigimas nėra svarstomas – tai nėra panacėja ir būtų naivu manyti, kad valstybinis bankas galėtų skolinti visiems, kam šiuo metu neskolina komerciniai bankai, ir tuo pat metu indėlininkams mokėti dosnias palūkanas.
Nacionalinės plėtros fondas taikliau ir efektyviau išnaudos ES struktūrines, biudžeto lėšas ir gebės savarankiškai prisitraukti privačias investicijas strateginiams valstybės tikslams pasiekti.
– Prezidento iškelta gerovės valstybės idėja bent jau kol kas atrodo kaip pašalpų valstybės idėja. Lygios galimybės, žmogaus teisės, vienodos starto pozicijos, Stambulo konvencijoje įtvirtintos normos yra gerovės valstybės pamatas, bet ir pats prezidentas, ir dauguma Seimo narių to arba nesupranta, arba atvirai tam priešinasi. Jūs dar galite čia išjudinti ledus, ar reikės sulaukti dar kelių naujų seimų, prezidentų, kad padėtis imtų keistis?
– Kai kurių su žmogaus teisėmis susijusių klausimų svarstymuose neretai pritrūksta nuosaikumo sąžiningai, girdinčiai diskusijai, kurioje nemanipuliuojama baimėmis ir nepretenduojama kalbėti neva „tautos vardu“, ignoruojant, kad tauta ar visuomenė yra įvairi, ir daliai nesvarbūs ar ideologiniais atrodantys klausimai yra realios, labai kasdieniškos problemos kitiems.
Žmogaus teisių spektras – platus, jame yra ir nediskriminavimo dėl negalios, lyties ar religijos užtikrinimas, kova su prekyba žmonėmis, privatumo ir asmens duomenų apsauga, valstybės garantuojama teisinė pagalba bet kuriam piliečiui, taip pat daugybė kitų sričių, su kuriomis anksčiau ar vėliau, tiesiogiai ar per savo artimuosius susiduria kiekvienas.
Kai kuriais klausimais progresas vyksta greičiau, kitais – lėčiau. Daliai žmogaus teisių temų dėmesio viešojoje erdvėje pristinga, o kitos jo sulaukia tiek, kad jų esmė ir tikrasis turinys paskęsta informaciniame ir politiniame triukšme.
Žinoma, poliarizacija kai kuriose temose įpareigoja proponentus aiškinti žmogaus teisių klausimų politinėje darbotvarkėje prasmingumą kantriai ir neatžagariai, vertinant ir nedidelius žingsnius pirmyn tada, kai nepavyksta atlikti šuolio. Vyriausybė ir koalicija Seime tokių žingsnių lygių galimybių srityje šią kadenciją jau yra numynusi ir krypties nekeis.
– Kėdainiuose įgriuvo tiltas. Tereikia nuvažiuoti iki Lenkijos, kad įsitikintum, kaip atrodo geri keliai. Žinoma, tai buvusių valdžių palikimas. Bet ar ši Vyriausybė turi receptų, kaip pakeisti tokią padėtį?
– Ši Vyriausybė iš esmės peržiūrėjo Kelių priežiūros ir plėtros programos prioritetus, atsižvelgdama į labiausiai investicijų reikalaujančius projektus, įgalindama savivaldybes planuoti, tvirtinti ir viešinti visuomenei finansuotinų kelių projektus. Į naują Kelių programos apimtį įtraukti valstybės svarbos kriterijai, karinio mobilumo prioritetai.
Kalbant apie tiltus ir viadukus, jų būklei ilgą laiką nebuvo skiriama daug dėmesio – ankstesnės Vyriausybės prioritetas skirstant biudžetą buvo žvyrkelių asfaltavimas. O kelių remontas ar juolab tiesimas yra ilgalaikis procesas, ir paminėtas Lenkijos pavyzdys tai atitinka. Prastos būklės keliai ir tiltai, kurie yra ne tik komforto, bet visų pirma saugumo problema, šiai Vyriausybei yra prioritetiniai, ir taip buvo dar iki incidentų Kėdainiuose ir Kaune, kuriuose, laimė, niekas nenukentėjo.
Kalbant apie tiltus ir viadukus, jų būklei ilgą laiką nebuvo skiriama daug dėmesio – ankstesnės Vyriausybės prioritetas skirstant biudžetą buvo žvyrkelių asfaltavimas.
Skirstant Kelių programos lėšas mažinamas finansavimas žvyrkeliams asfaltuoti ir daugiau resursų skiriama keliams ir tiltams trejus metus iš eilės, ir, palyginti su 2018 m., šiai sričiai šiemet skiriamas keletą kartų didesnis finansavimas.
– Rusijos agresija sukėlė labai dėsningą antirusiškumo bangą. Keičiami teatrų pavadinimai, kalbama apie rusų kalbą mokyklose. Tačiau turime tokio paveldo, kur gajos pačios blogiausios rusiškumo tradicijos ir apraiškos. Kalbu apie sulaikymo ir įkalinimo įstaigas, kuriose prie Europos, prie Skandinavijos standartų nė kiek nepriartėjome. Kada galime čia tikėtis pokyčių?
– Problema kur kas universalesnė ir sudėtingesnė, tad rastume ją ir šalyse, kur jokio „rusiškumo“ pėdsako istoriškai nėra buvę. Jeigu lygintume Lietuvos bausmių vykdymo sistemą su alternatyvomis Skandinavijos šalyse, akivaizdžių skirtumų, žinoma, yra. Tačiau Teisingumo ministerija artėti prie šių šalių standartų skiria didelį dėmesį. Suformuota nepriklausoma Probacijos tarnyba, savo uždaviniu kelianti pagalbą nuteistiesiems sklandžiai reintegruotis į visuomenę, visos atskiros bausmės vykdymo įstaigos nuo šių metų pradžios susijungė į vieną Kalėjimų tarnybą ir taip buvo suvienodinti įstaigų veiklos principai ir prielaidos sumažinti pareigūnų atlyginimų skirtumus.
Bendradarbiaujant su ekspertais, kūrusiais Norvegijos kalėjimų sistemą, Lietuvoje kuriami kitose šalyse pasiteisinę nuteistųjų resocializacijos modeliai. Taip pat turime šešis vadinamuosius pusiaukelės namus, kur nuteistieji gauna šansą dar labiau priartėti prie laisvės, įsidarbinti ir, jeigu tokių yra, išmokėti priteistus ieškinius. Tikslas – turėti po vienus pusiaukelės namus kiekvienoje apskrityje, kad norinčių keistis nuteistųjų artimiesiems nebereiktų ilgai keliauti į pasimatymus, o nuteistieji galėtų greičiau atkurti šeiminius ryšius. Šiuo klausimu Kalėjimų tarnyba inicijuoja bendradarbiavimą su ekspertais iš nevyriausybinio sektoriaus, o ministrė Ewelina Dobrowolska siekia įtraukti sielovados ir priklausomybių ligų specialistus, ad būtų užtikrinta visapusiška pagalba.
Didžioji dalis mūsų kalėjimų, nors ir atnaujinami, išlieka seni, dėl trūkstamų kamerinio tipo įkalinimo patalpų kriminalinės subkultūros apraiškos nyksta sunkiau, bet teigiamas žingsnis šia linkme yra naujai statomas kalėjimas Šiaulių prieigose, kitų įkalinimo įstaigų rekonstrukcija.
