Iki 2014 m. NATO vyko diskusija dėl to, ar Rusija yra tikra, ar tik tariama grėsmė, tvirtino buvęs Aljanso atstovas spaudai, Eksterio universiteto profesorius Jamie Shea. Su IQ apžvalgininke Kotryna Tamkute jis kalbėjosi apie NATO politinę darbotvarkę ir tai, ką vertėtų prisiminti, norint išvengti komunikacijos krizių.
– Jungtinės Tautos ir kitos panašaus pobūdžio organizacijos – Pasaulio sveikatos, Pasaulio prekybos, taip pat ES, NATO – sulaukia vis daugiau kritikos, kad į globalius pokyčius reaguoja per lėtai, stokoja efektyvumo priimdamos ir įgyvendindamos sprendimus, nerodo jokio noro keistis. Vienoje jų – NATO – dirbote ilgus metus. Kaip vertinate tokio pobūdžio priekaištus?
– Tai tiesa, tačiau kalbėdami apie tokias organizacijas turėkime galvoje, kad didžioji dalis jų patenka į tarpvyriausybinių organizacijų kategoriją. Jos nėra virš valstybinio lygmens. Kitaip tariant, pačios organizacijos neturi iniciatyvos teisės. Bet kurios jų vadovas gali garsiai ir, atrodytų, ryžtingai dėstyti pokyčių ar iniciatyvų pasiūlymus, tačiau tuo suinteresuotos pirmiausia turi būti valstybės. Žengti žingsnį į vieną ar kitą pusę tokios organizacijos gali tik tada, kai tai padaryti leidžia, nori arba yra pasiruošusios valstybių narių vyriausybės.
Puikiai atsimenu, kad apie poreikį atliepti kibernetinius iššūkius NATO pradėjo galvoti dar 1990-aisiais. Tačiau politinį sutarimą dėl konkrečių veiksmų pasiekti pavyko tik 2006 m. Kitas pavyzdys – NATO kosmoso erdvės politika. Šiuo klausimu dirbau prieš du dešimtmečius, kai prasidėjo kosmoso militarizacija. Tačiau tik praėjusiais metais, susitikę Londone, NATO valstybių lyderiai kosminę erdvę priskyrė prie kitų keturių NATO karinių sienų: žemės, vandens, oro ir kibernetinės erdvės. Kitaip tariant, kosminė erdvė tapo dar viena NATO operatyvinio veikimo sritimi.
