Algirdo Kumžos nuotr.Viena garsiausių Ukrainos rašytojų Oksana Zabužko įsitikinusi, kad jos šalis karą laimės. Su IQ apžvalgininke Liepa Žeromskaite ji narpliojo sudėtingą karo ir Ukrainos istorijos voratinklį.
– Karui prasidėjus jūs buvote Lenkijoje. Ar turėjote galimybę grįžti atgal į Ukrainą?
– Taip. Jūs klaidingai suprantate, kaip tai veikia – manote, kad, jei buvau įstrigusi Lenkijoje vasario 24-ąją, tai tarsi nebuvau savo šalies ir karo dalis. O istorija tokia – mano nauja knyga buvo išleista Lenkijoje (skirtingai nei Lietuvoje, ten yra gal pustuzinis mano išleistų knygų), ir jos pristatymas buvo jau prieš kurį laiką numatytas vasario 23-iąją. Tądien atvykau pagal iš anksto paruoštą ir gerai sustyguotą programą į Lenkiją su rankiniu bagažu – dviem suknelėmis, šiek tiek kosmetikos ir be kompiuterio, nes šeštadienį jau turėjau būti namie. Atvykusi pradėjau savo interviu maratoną ir kitą rytą prabudau Varšuvos viešbuty nuo skambučio: „Mieloji, tai prasidėjo, jie mus bombarduoja.“
Pirmomis savaitėmis jausena buvo labai keista – nežinai, kas vyksta, esi apsuptas labai užjaučiančios ir supratingos lenkų bendruomenės, bet tada visi manė, kad Kyjivas kris per pirmas 72 valandas, ir tuo pačiu metu visą laiką esi namų dalis, tavo šeima, gyvenimas yra ten. Kalbi savo šalies vardu, daliji interviu, keliauji visur, kur tik esi kviečiama, Strasbūre reikalauji, kad uždarytų dangų (kovo 8 d. O. Zabužko sakė kalbą Europos Parlamente – IQ past.), visi spaudžia tau ranką ir apkabina, o dangus vis dar atviras, ir atrodo, kad, kol esi čia, turi išnaudoti kiekvieną galimybę daryti tai, ko negalėtum daryti būdama namie. Tuo metu kiekvienas kaip išmanydamas darė viską, ką geriausiai sugebėjo.
