Tik materialus ir apčiuopiamas kolektyvinės gynybos taikymas daro mus saugesnius, mano JAV Strateginių studijų instituto profesorius Johnas R. Deni. Interviu IQ apžvalgininkei Kotrynai Tamkutei jis akcentavo, kad Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) 5-ojo straipsnio reikšmę galima įtvirtinti tik praktiškai. Retorika esą nėra tai, kas mus saugo.
– NATO – Antrojo pasaulinio karo laikų produktas, besiremiantis kolektyvinės gynybos koncepcija. Nors retkarčiais sulaukia kritikos dėl neveiksnumo, sąjungininkų blokas neabejotinai yra vienas svarbiausių tarptautinių santykių arenos žaidėjų. Kaip jūs apibrėžtumėte jo reikšmę?
– Kaip žinia, kertinis NATO sutarties elementas yra jos penktasis straipsnis. Jame įtvirtinta idėja, kad ginkluotas išpuolis prieš vieną ar daugiau NATO narių turi būti laikomas išpuoliu prieš jas visas. Nepaisant straipsnio reikšmės, jo svarba kito bėgant laikui.
Pirmasis NATO istorijos etapas apima laikotarpį nuo bloko susikūrimo iki Šaltojo karo pabaigos. Tuo metu visa NATO veikla sukosi vien apie penktojo straipsnio taikymą – kolektyvinę gynybą – ir pastangas ją užtikrinti. Po 1990-ųjų NATO narės prisiėmė dvi naujas misijas. Viena jų – krizių valdymas. Tai apėmė atsakomąsias priemones į tuometę situaciją Bosnijoje, Kosove, vėliau Afganistane ar Libijoje. Kita misija – kooperatyvinis saugumas arba siekis užtikrinti taiką ne bloko valstybėse. Realūs to pavyzdžiai – NATO sklaida į posovietines valstybes arba NATO–Rusijos tarybos sukūrimas. Aljanso tikslų plėtra reiškė, kad reikėjo peržiūrėti savo strategiją, doktriną, vaidmenį pasaulyje ir Europoje, taip pat karinę ir administracinę infrastruktūrą.
