Praėjusieji metai tapo rimtu išbandymu demokratijai. Mažiausiai 70 pasaulio valstybių ir teritorijų, baiminantis naujų COVID-19 ligos protrūkių, buvo atidėti vietos bei nacionalinio lygmens rinkimai ir referendumai. Dėl naujos datos daugeliu atvejų nuspręsta iš anksto, balsavimai buvo surengti dar tais pačiais metais, išbandytos platesnės rinkimų paštu galimybės. Tačiau kai kuriose šalyse rinkimai atidėti neribotam laikui.
Vis dėlto daugiausia klausimų sukėlė priemonės, apribojusios teises, kurių jau, atrodė, niekas atimti negali. Gyventojai buvo priversti likti namie ir stabdyti ūkinę veiklą, apsieiti be įvairių socialinių paslaugų. Galimybė sklandžiai ir efektyviai suvaldyti COVID-19 pandemiją taip pat reiškė, kad suspenduojama jų susirinkimų laisvė – vienas būdų kritikuoti valdžią ir reikalauti jos atsakomybės.
Negana to, dalis politinių lyderių, naudodamiesi visuomenės baime, netruko imtis priemonių savo valdžiai šalyje įtvirtinti arba visai su pandemijos valdymu nesusijusiems sprendimams įgyvendinti. Organizacija „Freedom House“ skaičiuoja, kad nuo pandemijos pradžios demokratijos ir žmogaus teisių būklė pablogėjo 80 valstybių, labiausiai paveiktos tos šalys, kuriose demokratinė santvarka silpna arba besiformuojanti.
Vilties spindulys sužibo 2020 m. pabaigoje, kai JAV prezidento rinkimus laimėjo demokratas Joe Bidenas. Daugelis tai laikė demokratijos pergale, vylėsi, kad sumažės pašaipų, neapykantos kurstymo ir klaidinimo, juos keis noras kalbėtis ir susikalbėti. Jau per pirmą spaudos konferenciją naujoji Baltųjų rūmų atstovė spaudai Jen Psaki pažadėjo, kad su žiniasklaida bendraus kitaip, nei tai darė tiek pats Donaldas Trumpas, tiek jo administracija. Pirmieji penkiolika J. Bideno pasirašytų įsakų tarsi sako, kad JAV sieks susigrąžinti laisvo žodžio, liberalios demokratijos sergėtojos ir pasaulio ateitimi susirūpinusios galios vaidmenį.
Tačiau tie 74,2 mln. amerikiečių, balsavusių už D. Trumpą ir jo įkūnytą nacionalizmo bei neapykantos kalbą, niekur nedingo. Dalis jų virto grupele tų, kurie 2021 m. sausio pradžioje įsiveržė į Jungtinių Valstijų Kapitolijų. Nedingo ir tie, kurie reikalavo atkreipti dėmesį į rasizmo problemas, siekti teisingesnės ir lygesnės visuomenės.
Dėl koronaviruso plitimo paskelbtas karantinas tik sumažino būdų ir priemonių kalbėti ir būti suprastiems.
Niekur neišnyko ir tie, kurie praėjusių metų birželį Lenkijoje balsavo prieš Andzrejų Dudą, vos kelių procentų persvara laimėjusį Lenkijos prezidento rinkimus. Kone tokiu pačiu skirtumu 2015 m. jis nugalėjo centristinių pažiūrų, „Piliečių platformos“ remiamą Bronisławą Komorowskį. Tie 10 mln. balsų buvo ne tik prezidento ir jį remiančios „Teisės ir teisingumo“ vykdomos konservatyvios politikos atmetimas, bet ir nepasitenkinimas teismų sistemos reforma, visuomeninio transliuotojo kontrole.
Iš politinės arenos neišnyko ir tie, kurie 2016 m. balsavo už Didžiosios Britanijos ateitį ES. Jų tada irgi buvo tik keliais procentais mažiau nei tų, kurie pasirinko eiti, o gal labiau tikėti nacionalistų siūlomu keliu.
Visi šie pavyzdžiai yra tik vienas aiškiausiai matomų padarinių to, kokius jausmus pastaruoju metu patiria tų šalių visuomenės. Balsuoti už ar prieš jas skatina ne diskusijos dėl idėjų nulemtas palaikymas, bet priešprieša kitai politinei jėgai, kitai nuomonei, vertybėms ir principams, kuriuos jie laiko svetimais. Tokio balsavimo užuomazgas pastebime ir Lietuvoje: kiek iš mūsų per pernai vykusius Seimo rinkimus tam tikru momentu balsavome ne už, o prieš konkretų kandidatą?
Paradoksalu, tačiau demokratija ilgą laiką formavosi kaip pozityvi valstybės valdymo ir visuomenės sugyvenimo kartu forma. Troškimas išlaisvinti asmens kūrybinę galią ragino tikėti individų laisve ir lygybe, noras įgalinti juos aktyviai dalyvauti valstybės valdyme ir prisiimti atsakomybę už priimtus sprendimus tapo laisvų ir sąžiningų rinkimų, politinio pliuralizmo ir konkurencijos pagrindais. Modernios valstybės siekiamybe galiausiai tapo efektyvi asmens politinių teisių ir pilietinių laisvių apsauga.
Šiandien visi šie dalykai tampa pykčio objektu. Jo šaknys – neišpildyti lūkesčiai ir nusivylimas. Labiausiai pykstame tada, kai mūsų negirdi. Dėl koronaviruso plitimo paskelbtas karantinas tik sumažino būdų ir priemonių kalbėti ir būti suprastiems. Kita vertus, niekur nedingo jau kurį laiką sopančios problemos: socialinė, politinė ir ekonominė atskirtis, demografiniai pokyčiai pranašauja apie problemas, kurių niekas nėra regėjęs. Baisiau už jas tik grasinimas jų našta.
Kotryna Tamkutė yra IQ politikos apžvalgininkė
