Meniu
Prenumerata

antradienis, balandžio 16 d.


SUPRASTI RUSIJĄ
A. Navalno mirtis – ir įvado į Rusijos suvokimą finalinis skirsnis
Vladimiras Laučius
Asmeninis archyvas
V. Laučius.

Aleksejaus Navalno mirtis dar kartą parodė visam pasauliui, kur link veda Rusijos visuomenės taiki kova „iš apačios“ už demokratiją ir Vakarų parama šiai kovai. Tai baigiasi tiesiog drąsių kovotojų kančiomis, kalėjimu ir mirtimi. Režimas nuo to nesilpsta, o užsienyje reziduojantys rusų opozicionieriai nė kiek neartėja prie savo kilnios politikos tikslo.

A. Navalnas tikėjo, kad jo politinė kankinystė grįžus į Rusiją gali duoti apčiuopiamų rezultatų kovoje už geresnę santvarką. Ne, negali. Tiesiog žuvo geras žmogus, atsidavęs kovai už padoresnę Rusiją. Taip gali žūti dešimtys gerų žmonių. Gali žūti šimtai ar net tūkstančiai. Ir niekas Rusijoje nuo to nesikeis į gera.

Joje viskas juda senais rusizmo (rašizmo) tradicijos bėgiais. Ir kol tie bėgiai nebus demontuoti,

Tam, kad Vakarų veiksmai prieš Rusiją būtų rezultatyvūs, Vakarai turi nutraukti pastaruosius dešimtmečius vykdomą savidestrukciją. Jie turi aiškiai įvardyti ir iš visų jėgų šalinti savižudišką elementą iš savo politinės ir moralinės mąstysenos.

Vakarai privalo nustoti slopinti savyje galios jausmą ir galios siekį; nustoti auklėti savo visuomenes taip, kad jos virstų vegetariškai eurovizinėmis ir pacifistinėmis, žolę rupšnojančiomis avinų bandomis. Jie turi nustoti reprodukuoti, ugdyti ir šlovinti Friedricho Nietzsche’s paskutinįjį žmogų.

Tai išvada, kuria baigiu tekstų ciklą „Rusija: kas kaltas ir ką daryti“. Čia – paskutinis skirsnis, kuriuo baigiu „Suprasti Rusija“ įvadą ir pereinu prie pagrindinio turinio – tekstų, tikiuosi, padėsiančių geriau suvokti Rusiją ir tuos jos suvokimo Vakaruose klystkelius, kuriais nueidavo ir vis dar, deja, dažnai eina nemaža dalis Europos ir JAV politikų, visuomenininkų ir mąstytojų.

Štai vienas šviežesnių pavyzdžių. Pasklidus žiniai apie A. Navalno mirtį, amerikiečių žurnalistas ir istorikas Davidas Satteris, kalbėdamas interviu apie A. Navalną ir, matyt, norėdamas pabrėžti šio iškilumą, palygino jį... su komunistuojančiu teroristu Nelsonu Mandela.

Tai tipinis ideologizuoto iki kaulų smegenų mąstymo pavyzdys. Sovietmečiu prikelto iš gilaus miego žmogaus paklausus, kas yra didis visų laikų mąstytojas ir kovotojas, nešęs žmonijai laisvę ir teisingumą, išgirstume greitą atsakymą: „Vladimiras Iljičius Leninas.“

Paskui prisidėtų Karlas Marksas ir Friedrichas Engelsas, o sofistikuotu tarptautinės politikos išmanymo lygiu galutinai pabudus ir išgėrus tirpios kavos – dar ir Fidelis Castro, Salvadoras Allende ir Che Guevara.

Taip ir D. Satteris, norėdamas palyginti A. Navalną su didžiais kovotojais už laisvę ir teisingumą, renkasi savus archetipinius veikėjus – šių dienų Vakarų politines madas įkūnijančius F. Castro, S. Allende ir Che atitikmenis.

Mūsų laikų „greitieji atsakymai“, kai visiems turėtų būti savaime surpantama, jog reikia žavėtis ir didžiai gerbti, tai – ir komunistuojantis teroristas N. Mandela (kairiųjų liberalų žvaigždė), ir britų imperiją nustekenęs oportunistas Winstonas Churchillis (dešiniųjų mėgstamas), ir Mahatma Gandhis (nes Rytų išminčius + make-love-not-war), ir princesė Diana (tiesiog – make love).

D. Satteris pasirinko Mandelą; su tuo jį galima ir pasveikinti. Matyt, jei jis sveikintų Lietuvą Vasario 16-osios proga, tai veikiausiai palygintų Nepriklausomybės aktą 1918 m. pasirašiusią Lietuvos Tarybą su „Black Lives Matter“.

Kartais tikrai atrodo, jog daugelio žinomų Vakarų intelektualų politinį mąstymą ištiko tai, ką Emmanuelis Macronas yra sakęs apie NATO: smegenų mirtis.

Ir juk D. Satteris – vienas iš tų nedaugelio JAV viešųjų intelektualų, kurie palyginti gerai suvokia, kas yra Rusija. Bet kol neblogas jos suvokimas remsis klaidingomis, ideologizuotomis, religinio pobūdžio „tiesų“ persmelktomis politikos analizės prielaidomis, atitrūkusiomis ir nuo Vakarų civilizacijos kultūrinių ramsčių, ir nuo jos geopolitinių interesų, tol teorinių pamatų visuma bus trapi ir nestabili, o ant nestabilių pamatų tvirtai nestovės jokia neeilinio ryžto, valios ir galios reikalaujanti politinė praktika.

Rusija, savo ruožtu, supranta tik jėgos ir papirkimo kalbą. Ją gali veikti tik bizūno ir meduolio politika. O tam, kad turėtų bizūną prieš Rusiją, Vakarai turi būti stiprūs, vadinasi, pasiekę darną ir santarvę su pačiais savimi, nelinkę į saviplaką, suicidą, liguistą moralizavimą ir iš jo plaukiančius kaltės jausmus.

O D. Satterio Vakarai, garbinantys Nelsoną Mandelą arba Fidelį Castro, naudoja bizūną ne prieš Rusiją, o prieš pačius save. Tai – vienas iš galimų atsakymų ir į iškeltą pirmoje dalyje klausimą „kas kaltas?“, ir į toliau svarstytą klausimą „ką daryti?“.

2024 02 19 10:52
Spausdinti