Asmeninis archyvasBalandžio 16, 23 ir gegužės 1 dienomis pasirodė Aleksejaus Navalno bendražygės Marijos Pevčich sukurtas trijų dalių dokumentinis serialas „Išdavikai“. Anot Pevčich, tai – pernai paskelbto A. Navalno manifesto ekranizacija, įkūnijusi kalėjime nužudyto opozicionieriaus mintis.
Savo garsiajame 2023 m. manifeste „Mano baimė ir neapykanta“ A. Navalnas parašė: „Nieko negaliu su savimi padaryti ir aršiai, pasiutusiai nekenčiu tų, kurie pardavė, pragėrė, tuščiai iššvaistė tą istorinę galimybę, kurią mūsų šalis turėjo dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Nekenčiu Boriso Jelcino su jo „Tania ir Valia“ (Turimi galvoje B. Jelcino duktė Tatjana ir žentas Valentinas Jumaševas – aut. past.), Anatolijaus Čiubaiso ir visos tų parsidavėlių šeimynėlės, paskyrusios Vladimirą Putiną vadovu. Nekenčiu aferistų, kuriuos mes kažin kodėl vadiname reformatoriais. Šiandien jau aišku kaip diena, kad jiems rūpėjo tik intrigos ir asmeninė gerovė. Kokioje dar šalyje šitiek „reformų vyriausybės“ ministrų virto milijonieriais ir milijardieriais?“
Apie tai, kaip B. Jelcinas ir jo aplinka grimzdo į korupcijos liūną, kaip, griaudamas ir diskredituodamas liberaliosios demokratijos užuomazgas, formavosi prezidento „šeimą“ aptarnavusių oligarchų klanas ir kaip „šeima“ paskyrė B. Jelcino įpėdiniu V. Putiną, pasakojama trijose filmo dalyse: 1) „Didelio suokalbio istorija. Kas ir kaip užgrobė Rusiją“; 2) „Šeima“ ir oligarchai. Kaip oligarchai apiplėšė Rusiją, o „demokratai“ pavogė rinkimus“; 3) „Iš kur atsirado Putinas ir kodėl jam atidavė Rusiją“.
Serialą „Išdavikai“ ir A. Navalno tekstą „Mano baimė ir neapykanta“ vienija svarbi mintis – kad dabartinės Rusijos bėdų ištakų reikia ieškoti ne V. Putino, o B. Jelcino epochoje (į ją nukreiptas manifesto antraštės žodis „neapykanta“) ir kad ateityje Rusija, atsidūrusi dar vienoje kryžkelėje, vėl gali pasirinkti apgaulės, korupcijos ir diktatūros kelią (į tokią galimą ateitį nukreiptas manifesto antraštės žodis „baimė“).
Ir A. Navalno manifeste, ir M. Pevčich seriale pabrėžiama, kad V. Putinas/KGB neužgrobė valdžios: šią šutvę, puikiai suvokdami, ką daro, pasisamdė tuomečiai oligarchai, suvaidinę demokratus ir liberalus. Jie taip pasielgė, nes bijojo pralaimėti 1996 m. prezidento rinkimus, nuo kurių priklausė jų sukrauti ir tebekraunami kapitalai. Ilgainiui oligarchais besiremianti „šeima“ atidavė savo buvusiems samdiniams net ir prezidento postą.
Kodėl būtent V. Putinui? Šis klausimas keliamas trečiosios M. Pevčich filmo dalies pabaigoje. Ir autorė ta proga išsamiai cituoja B. Jelcino dukters T. Djačenko (Jumaševos) paaiškinimą, viešai paskelbtą 2009 m. Tatjanos tekstas taip ir vadinasi: „Kodėl Vladimiras Putinas“. Pasak M. Pevčich, tai – nepaprastai svarbus tekstas, turintis atsakyti į esminius klausimus, nes jį parašęs žmogus tiesiogiai dalyvavo skiriant V. Putiną B. Jelcino įpėdinu.
Ir štai ką rašo B. Jelcino duktė (cituoju pagal M. Pevčich žodžius): „Įsivaizduokite, kad jūs – Rusijos prezidentas. Prezidentas, kuris renkasi įpėdinį. Toliau vardijama: Jevgenijus Primakovas netinka, nes pernelyg kietas ir žada [visus] sodinti. Viktoras Černomyrdinas negali laimėti rinkimų. Jurijus Lužkovas – išdavikas. Grigorijus Javlinskis, Jegoras Gaidaras – geri, bet rinkimų irgi nelaimės. Nemcovas neturi šansų.
Ir – V. Putinas. Mums patiko jo turiningi pranešimai, argumentacija, jo ramus, santūrus požiūris į aštrias regionų problemas. Negalėjome neįvertinti to, kaip jis garbingai pasielgė, kai prasidėjo puolimas sufabrikuotomis baudžiamosiomis bylomis prieš jo mokytoją – pirmąjį Sankt Peterburgo merą Anatolijų Sobčiaką. Visiškai netrikdo jo ankstesnis darbas KGB. Atvirkščiai: sovietmečiu žvalgo įvaizdis visados buvo šviesus. Ir jūs nusprendžiate, kad jis – pagrindinis kandidatas.
Jis ves šalį demokratijos keliu. Jis – už rinkos reformas. Jo charakteris – tvirtas. […] Taip, dabar jo niekas nežino, bet jūs esate įsitikinę, kad jo žavesį ir vidaus jėgą žmonės iškart pajus. Jūs vis dar galvojate, svarstote: V. Putinas ar ne V. Putinas? Ir paskui vis dėlto nusprendžiate: V. Putinas.“
Štai tokią išsamią citatą filme perskaito M. Pevčich. Ji pakraupusi: „Ir tai – viskas. Suprantate? Aš skaitau šį tekstą, tikėdamasi rasti jame suprantamą paaiškinimą. O jame nėra nieko, išskyrus tai, kad V. Putinas gerai skaitė pranešimus ir išgelbėjo nuo kalėjimo savo viršininką A. Sobčiaką.“ Šeima nusprendė paskirti visos valstybės vadovu pareigingą ir lojalų, išmokusį gerai skaityti pranešimus mafijos consigliere.
Filmo kūrėjų nuomone, nors dalis įtakingų to meto oligarchų (antai Vladimiras Gusinskis) nepalaikė V. Putino kandidatūros, tai nemažina jų atsakomybės dėl to, kas nutiko Rusijai. A. Navalnas ir M. Pevčich nemato esminio skirtumo tarp tų oligarchų, kurie kažkuriuo metu nenusilenkė V. Putinui ir dėl savo pozicijos nukentėjo (V. Gusinskis, Borisas Berezovskis, Michailas Chodorkovskis), ir tų, kurie liko ištikimi Jelcino šeimos statytiniui (Borisas Abramovičius, Vladimiras Potaninas, A. Čiubaisas). Jų moralinis veidas, filmo „Išdavikų“ kūrėjų požiūriu, iš esmės nesiskiria.
Tuomečių oligarchų moralinį veidą, kalbėdamas apie jų santykį su KGB, savo tekste vaizdingai aprašo A. Navalnas: „Nekenčiu oligarcho V. Gusinskio (nors jis jau seniai nebe oligarchas) už tai, kad jis demonstratyviai priėmė į darbą KGB vadovo pavaduotoją Filipą Bobkovą, atsakingą už disidentų persekiojimą. Jiems tada atrodė, jog tai – juokeliai: „cha-cha, jis sodino į kalėjimus nekaltuosius, o dabar dirba man“. Kaip livrėja aprengta meška. Vadinasi, ne tik nebuvo liustracijos: niekšai buvo net skatinami. Ir dabar tie, kurie jaunystėje tarnavo F. Bobkovui, sodina į kalėjimą Ilją Jašiną, Vladimirą Kara-Murzą, mane.“
Ir A. Navalno manifestas, ir M. Pevčich serialas verčia pripažinti, kad prisiimti atsakomybę už putinizmą turi ne tik pats V. Putinas ir jo aplinka (ką jie ir taip natūraliai daro), bet ir tie, kurie juos sukūrė bei savo rankomis įteikė jiems veik neribotos valdžios svertus. Atsakingais už V. Putino įsigalėjimą laikomi ne tik B. Jelcinas su visa vadinamąja „šeima“ bei ją supusiais garsiais oligarchais, dalis kurių vėliau virto garsiais opozicionieriais, bet ir tie, kurie, būdami kitoje barikadų pusėje ir 1999 m. palaikydami, tarkime, J. Primakovo grupuotę, vis tiek buvo anos korumpuotos sistemos dalimi.
Serialas „Išdavikai“ sulaukė labai prieštaringų reakcijų iš emigracijoje gyvenančių Rusijos demokratinės opozicijos atstovų, ir tai turbūt neturėtų stebinti. Juk kai kurie dažnai matomi žiniasklaidoje ir viešuose forumuose rusų opozicionieriai, tokie, kaip M. Chodorkovskis ar šiuo metu Vokietijoje gyvenantis ir aktyviai komentuojantis politiką buvęs Rusijos vicepremjeras Alfredas Kochas, filmo kūrėjų atvirai priskiriami išdavikams. Tuo metu buvęs „Echo Moskvy“ vadovas Aleksejus Venediktovas minimas tarp putinizmo pakalikų pernykščiame A. Navalno manifeste.
Visai kitokį požiūrį į serialą „Išdavikai“ išreiškė viešojoje erdvėje dažnai matomas rusų politologas Vladimiras Pastuchovas, palankiai atsiliepęs apie filmą ir „Laisvės radijo“ laidoje pareiškęs, jog sutinka su „99 procentais teiginių, įgarsintų trijose filmo serijose“. Panašiai svarsto ir Čekijoje šiuo metu gyvenanti opozicinių rusiškų leidinių autorė žurnalistė Farida Kurbangalejeva.
Filmo kritikų argumentai paprastai susiveda į keletą pagrindinių tezių: „Išdavikų“ kūrėjai esą viską rodo vienpusiškai, supaprastintai ir „plokščiai“; simpatizuoja B. Jelcino laikų komunistams ir nesuvokia jų keltos grėsmės; perdėm sureikšmina valstybinio turto išpardavimo per korumpuotas užstatų aukcionų schemas faktus; tarnauja V. Putino interesams, diskredituodami privatizaciją; skaldo Rusijos opoziciją.
Argumentas apie „naudinga Putinui“ – toks kvailas, kad jo net neverta rimčiau svarstyti. „Nauda“ šiuo atveju laikoma tai, kad Kremlius esą planuoja plataus masto nacionalizaciją, ir filmas tarnaująs šiems jo tikslams. Akivaizdu, kad V. Putinui visiškai nereikėtų M. Pevčich pagalbos, jei jis nuspręstų ką nors nacionalizuoti.
Dejonės dėl opozicijos skaldymo taip pat neatrodo vertos kontrargumentų, nes negalima suskaldyti to, kas ir taip suskilę. A. Navalno bendražygiai nedalyvavo Rusijos opozicionieriams prieš metus pasirašant vadinamąją Berlyno deklaraciją, kur pirmuoju smuiku griežė M. Chodorkovskis. Apie šios opozicijos veiklą A. Navalno ir M. Pevčich kolegos taip pat seniai turi gana skeptišką nuomonę, kuria nesislėpdami dalijasi. „Kas iš to, kad mes trinsimės konferencijose Berlyne arba skaniai vakarieniausime ir gersime kavutes su kruasanais Paryžiuje?“ – sarkastiškai klausia jie.
Priekaištai filmo kūrėjams dėl sureikšmintos valstybės įmonių privatizacijos įkeisto turto aukcionuose (esą taip privatizuotų įmonių buvo visai mažai) – gan įdomus būdas apeiti svarbius faktus, nurodant tik jų statistinį ir ignoruojant politinį svorį. Na, o dėl komunistų grėsmės – tai senas geras komunikacinis triukas apie „mažesnį blogį“, kuriuo gali būti pateisinamos kone visos pasaulio niekšybės. Stalino SSRS – mažesnis blogis už nacių Vokietiją, todėl atiduokime pusę Europos Stalinui, ir bus rami galva.
Į ką iš tiesų verta atkreipti dėmesį – tai iš pirmo žvilgsnio gana miglotą ir net banaloką, bet iš tiesų daug apie dabartinę Rusijos opoziciją ir jos mąstymą sakantį priekaištą. M. Pevčich filmui dėl jo tariamo „plokštumo“, vienpusiškumo. Bet šis priekaištas – tai atskira tema, kurią aptarsime kitame tekste.
Straipsnių autorius ir laidų vedėjas Vladimiras Laučius yra Rytų Europos studijų centro vyriausiasis politikos analitikas.
