Fotobankas2001 metų rugsėjį teroristų atakos Niujorke ir Vašingtone buvo ką tik sudavusios smūgį Jungtinėms Valstijoms. Vis dėlto Vakarai tuo metu atrodė neįveikiami – ne vien moralės, bet ir karybos požiūriu. Kai vėliau tą mėnesį atvykau į Afganistaną, tikrai atrodė akivaizdu, kad Talibano režimas, priglaudęs atakų sumanytojus iš „al Qaeda“, yra pasmerktas.
Praėjus dvidešimčiai metų paveikslas pasikeitė. Talibanui atakuojant JAV ir jų sąjungininkams gresia didžiausias pažeminimas nuo Saigono žlugimo. Galutinė sąskaita dar nepateikta, bet jau dabar aišku, kad mūsų priešininkai, pirmiausiai Kinija, padidino savo išteklius ir prestižą, o mes saviškį iššvaistėm.
Negaliu vertinti, kokiu mastu įsiveržimas į Afganistaną buvo apskritai klaidingai suplanuotas ir kokiu mastu jis buvo tiesiog klaidingai įgyvendintas. Bet kokiu atveju, beveik neturime kuo pasigirti. Net ir Faizabadas, Talibano priešininkų tvirtovė, kur aš su kitais žurnalistais buvau apgyvendintas 2001-ųjų rudenį, dabar yra apsiaustas. Man įdomu, kas nutiks jo universitetui, televizijos stočiai ir mergaičių mokyklai.
Pasitikėjimas, kuris yra JAV lyderystės pagrindas, buvo susilpnintas. Sąjungininkų, ypač Rytų ir Vidurio Europoje, buvo prašoma, kad jie prisidėtų prie karų Afganistane ir Irake, demonstruodami savo įsipareigojimus NATO – to išties buvo tikimasi. Teisybės dėlei, mes šio to pasimokėme apie kariavimą mažu intensyvumu, tačiau tai nėra labai naudinga stojant į akistatą su Rusija ir Kinija. Be to, įtariamų teroristų perdavimo programa įtraukė tokias sąjungininkes kaip Lenkija ir Lietuva į atgrasų slaptų kalėjimų ir kankinimų pasaulį, pridengtą apgaulės luobu.
Mūsų politikai – vėl ir vėl – tvirtino, kad šis karas buvo būtinybė, o ne pasirinkimas. Mūsų generolai – vėl ir vėl – mus tikino, kad šį karą įmanoma laimėti. Vertinant iš dabarties perspektyvos, aišku, kad mūsiškiai sprendimus priimantys veikėjai smarkiai pervertino iš Irako ir Afganistano kylančią grėsmę. Jie taip pat itin nepakankamai įvertino grėsmę, mums kylančią iš Rusijos ir Kinijos. Kai kurie tebesilaiko tokio paties požiūrio.
Buvome apleidę gyvybiškai svarbų uždavinį stiprinti Europos ir Ramiojo vandenyno regionų saugumą. Teritorinės gynybos biudžetai susitraukė, tačiau milžiniškos pastangos buvo išvaistytos karams tolimose šalyse, kurių nebuvo įmanoma laimėti. Tapome priklausomi nuo draugiškų ryšių su Vladimiro Putino Rusija, kurios pagalba buvo gyvybiškai svarbi išlaikant šiaurinį aprūpinimo maršrutą į Afganistaną. Dėl tos pačios priežasties meilinomės tokioms diktatūroms kaip Uzbekistanas. Skyrėme per mažai dėmesio į heroiną, plūstantį priešinga kryptimi.
Dabartinis prioritetas – atkurti pasitikėjimą. Tam reikės elgtis sąžiningai ir kukliai. Mums reikalingi išsamūs, valdančiųjų ir opozicijos organizuojami tyrimai Londone, Vašingtone ir kitose sostinėse, siekiant išsiaiškinti, kas pakrypo netinkama linkme ir kokiu būdu. Kartu su tiesa turėtų nuskambėti atsiprašymų. Esama apsčiai kaltės, kuria teks pasidalyti.
Dėmesys taip pat reikalingas žmogiškiesiems padariniams. Afganistaniečiams, kurie mums padėjo ir kurie tikėjo mūsų vertybėmis, dabar gresia mirtis, jeigu jie nesugebės pabėgti. Jiems turbūt kirba klausimas, kodėl mumis pasitikėjo. Daugeliui vietnamiečių šis pojūtis atrodys pažįstamas. Beširdiškas elgesys su žmonėmis, 8-ojo dešimtmečio pabaigoje mėginusiais laivais pabėgti nuo komunistinio režimo, yra siaubingas pavyzdys, kaip besitraukianti imperija kratosi atlikti savo pareigą.
Šįkart turėtume viską padaryti teisingai, užtikrindami dosnius vizų ir perkėlimo planus ne vien vertėjams ir kitiems, tiesiogiai susijusiems su Vakarų kariniu vaidmeniu (ir jų artimiesiems), bet ir visiems, kam gresia persekiojimas dėl lyties, tautybės, išsilavinimo arba kitų ypatybių, kurstysiančių į valdžią sugrįžtančių fanatikų įniršį.
Visa tai brangiai kainuos. Tačiau finansinės kliūtys nesutrukdė mums per pastaruosius 20 metų padaryti itin brangiai kainavusių klaidų. Dabar jos neturėtų mums trukdyti eiti teisingu keliu. Jei Vakarų šalys nori atkurti savo strateginį patikimumą, kurį jos prarado Afganistane, joms derėtų pradėti prisiimti atsakomybę už šios šalis žmones.
E. Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama
