Prezidento rinkimų kampanija įsibėgėjo jau pilnu tempu. Visi kandidatai apsisprendė, nebeliko apsimetinėjimo ar banalaus koketavimo, kad „dar pagalvosiu“. Tačiau dar lieka pirmasis rimtas atrankos filtras – ar visiems išsikėlusiems kandidatams pavyks surinkti 20 tūkst. rinkėjų parašų. Tai reikia padaryti iki kovo 28 d. Po šio etapo galėsi tiksliai žinoti, kiek jau oficialių kandidatų bus registruota prezidento rinkimuose.
Premjero Sauliaus Skvernelio pasiskelbimas pretendentu į prezidentus buvo ryškiausias iš visų kitų galimų kandidatų. Jis ne tik simboliškai pasirinko Rusnę su nauja estakada, bet ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) suvažiavime rėžė įsimintiną kalbą. Kaip ir buvo galima tikėtis – nė vienas kitas kandidatas negali varžytis su premjeru dėl žiniasklaidos dėmesio.
Žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose daugiau nei sveikinimo šūksnių girdime kritinių vertinimų ar klausimų, kaip premjerui pavyks išvengti piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Tačiau vis vien visi kalba tik apie S. Skvernelį. Kiti jo pagrindiniai konkurentai tyliai sėdi žiniasklaidos dėmesio kamputyje ir negali nė pasvajoti apie tokį platų kiekvieno žingsnio ar žodžio nušvietimą. Nenuostabu, kad ir populiarumo reitinguose S. Skvernelis pademonstravo šuolį į viršų. Regis, nė nebuvo krizės dėl mokytojų streikų ar atleistų ministrų karčių žodžių, kaip premjeras slepiasi ministrams už nugarų, vos reikia spręsti kokią išties rimtą problemą.
Tiesa, šis reitingų šuolis nebuvo toks įspūdingas, kokio premjeras greičiausiai tikėjosi. Parašų rinkimo pradžia irgi nepanašėjo į triumfo žygį – bent jau elektroniniu būdu S. Svernelis sunkiai rinko parašus ir smarkiai atsiliko net nuo kandidatų, kuriems nešviečia patekti į antrąjį turą. Smulkmena, bet irgi nemaloni – net sutartį dėl Rusnės estakados statybos Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT) rekomendavo nutraukti, mat, anot VPT, jau po sutarties pasirašymo buvo atlikti esminiai jos pakeitimai, iš esmės keičiantys viso projekto sąmatą.
Tad nepaisant įspūdingo Premjero rinkimų kampanijos starto, pati rinkimų kampanija kol kas buksuoja. Ji taip pat išryškino bene didžiausią S. Skvernelio ir valdančiosios partijos trūkumą. Ši valdžia ir jos kandidatas neturi nė lašelio empatijos rinkėjams, kuriems žada atstovauti.
Empatija reikalinga bet kuriam politikui, kuris trokšta išties būti mylimas ir garbinamas savo rinkėjų. Be jos labai greitai galima tapti arogancijos ir puikybės simboliu, kurio greit ims nekęsti net tie, kurie kažkada buvo suvilioti politikos pažadais. Geriausias pavyzdys – Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Jis sugebėjo įkvėpti prancūzus, nusivylusius korumpuotais tradicinių partijų vadais, tačiau empatijos trūkumas E. Macroną pavertė greičiausiai didžiulį populiarumą praradusiu Prancūzijos vadovu.
Artimesnis pavyzdys – Lietuvos konservatorių lyderiai. Jie gali būti patriotizmo įsikūnijimas, intelekto žiburiai, ironijos genijai, bet vis tiek didesnė dalis tautos jų nemėgsta, nei jais žavisi. Ir viskas dėl to, kad nei Vytautas Landsbergis, nei Andrius Kubilius, nei Gabrielius Landsbergis niekada negarsėjo didele empatija žmonėms, ypač tai rinkėjų daliai, kuriai visada reikėjo ir reikės globos ir atjautos. O štai Vilijos Blinkevičiūtės šie žmonės nostalgiškai ilgisi net ir praėjus daugiau nei dešimtmečiui nuo jos politinės veiklos Lietuvoje.
Pakilios kalbos LVŽS suvažiavime savo kontekstu ir simboliais labai disonavo su žodžiais, kurie buvo įrašyti ant popieriaus. Kandidatui, skelbiančiam, jog ketina rūpintis šeimomis, svarbiau yra ne jos, o galimybė įgelti kitai kandidatei ar dabartinei prezidentei, kad šios neturi šeimos. Juk jei tau nuoširdžiai rūpi kitos šeimos, ar tu kalbėsi, kad „atėjo laikas šaltuose valstybės vadovo rūmuose girdėti krykštaujančių vaikų juoką, jausti šeimos šilumą“? Geriausiu atveju tai pasako apie tave patį ir tavo troškimus, bet ne apie kieno kito. Blogiausiu atveju – tai tikslinga panieka prezidentams Valdui Adamkui ir Daliai Grybauskaitei. Tai visiška priešingybė empatijai, kurią turėtų demonstruoti politikas, trokštantis įtikinti žmones, kad jais rūpinsis.
Empatijos reikia visiems politikams, bet labiausiai tiems, kurie žada būti socialiai jautrūs, „suprasti tokių pačių šeimų lūkesčius ir problemas“. Bėda tik ta, kad šie žodžiai disonuoja su rimbu Ramūno Karbauskio rankose ir su S. Skvernelio pastangomis saugoti tik savo šeimą, net jei tam reikia pakeisti jau pradėtus projektus dėl kogeneracinių elektrinių ir jei tai atneš didesnius komunalinius mokesčius daugeliui kitų šeimų. Tad ar galime tikėti žodžiais, kad „Lietuvai reikia prezidento, kuris vykdytų ne personalinę, o nacionalinę užsienio politiką“, kai jau dabar galime spėti, jog personaliniai premjero interesai buvo aukščiau už nacionalinius poreikius ir ekonominius argumentus?
Empatijos trūkumas bus esminis veiksnys, kuris pakiš koją S. Skverneliui ir galiausiai visai LVŽS. Tiesa, tai ne pirmas kartas, o greičiau dominuojanti tendencija – ta pati bėda iš valdžios išstūmė ir konservatorius, ir socialdemokratus. Tik šį kartą matome bene ryškiausius pavyzdžius, kai įvaizdis taip smarkiai skiriasi nuo asmenybių elgesio ir įpročių.
Tomas Janeliūnas yra IQ politikos redaktorius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius
