Meniu
Prenumerata

antradienis, gegužės 17 d.


KOMENTARAS
Aiškios Putino mąstysenos gairės
Edwardas Lucasas
BNS foto
E. Lucasas.

Vladimiras Putinas puls Ukrainą iš Rytų. Arba iš pietų. Arba, atlikęs klaidinamą manevrą, per Padniestrę – iš vakarų. Arba iš Baltarusijos. Jis paskelbs taiką, o tada puls. Arba atvirkščiai. Taigi, karas artėja. O gal ir ne.

Ši net ir patyrusių Vakarų analitikų skelbiama painiava atspindi, kokio slaptumo Rusija laikosi priimdama sprendimus. Turimi žvalgybos informacijos trupiniai nesudaro jokio aiškaus vaizdo. Galbūt Kremlius slapčia pametėja medžiagos, skirtos įbauginti Vakarus, kad jie padarytų nuolaidų? Ko laukia Rusijos lyderis? Kol įšals žemė, kad jo tankai galėtų manevruoti, ar kol neatlaikys Vakarų nervai? Šito mes nežinome. Spėčiau, kad per šią partiją gali būti atlikta dar daug ėjimų. Nauja taktika gali apimti sprendimą užsukti dujas Europai, viliantis, kad sušalusios ir panikos apimtos turtingosios šalys pradės maištauti prieš amerikiečių grasinimus imtis sankcijų.

Vis dėlto šios spėlionės praleidžia esminį dalyką. Mes turime dvi aiškias gaires, perteikiančias V. Putino mąstyseną.

Viena jų išreikšta jo paties žodžiais, jo paties tinklalapyje. Tai liepą paskelbta jo ilga esė „Apie rusų ir ukrainiečių istorinę vienybę“. Atidžiai perskaitykit šį straipsnį – juo yra nužymimas pagrindas karui.

Straipsnio pradžioje primenama, kad šventasis Vladimiras, Naugardo kunigaikštis ir Kijevo didysis kunigaikštis, 988 metais tapo pirmuoju apsikrikštijusiu slavų valdovu. Sujungus tai su ankstesniu V. Putino pareiškimu, kad Krymas, numanoma šio krikšto vieta, yra Rusijos „Šventyklos kalnas“, peršama mintis, kad Vladimiras 2.0 paveldėjo Vladimiro 1.0 mantiją ir yra dievo pateptasis visų rusakalbių gynėjas.

Straipsnyje teigiama, kad apsauga jiems žūtbūt reikalinga. Jis argumentuoja, kad Vakarų globojama Ukraina dabar vykdo „nepakenčiamą“ politiką: verčia rusus išsižadėti savo šaknų ir juos „prievarta asimiliuoja“ – ir kad dėl savo masto šis procesas gali būti prilyginamas „masinio naikinimo ginklų“ panaudojimui prieš Rusiją. Dėl to „rusakalbių“ (kaip jis juos apibūdina) skaičius galiausiai esą sumažės „šimtais tūkstančių ar net milijonų“.

Kitaip tariant, Rusija turi teisę įsiveržti į Ukrainą, kad užkirstų kelią genocidui.

Antroji gairė yra Rusijos veiksmai. Pastarosiomis dienomis surengtos dvi kibernetinės atakos prieš Ukrainą visiškai atitinka Kremliaus mėgstamą veiklą: skleisti baimę, netikrumą ir abejones. Viena jų buvo primityvi informacinė ataka prieš dešimtis vyriausybinių tinklalapių. Ji neva buvo surengta lenkų nacionalistų, nors net ir bukiausias pusgalvis iš lenkų kraštutinės dešinės stovyklos būtų rašinėjęs taisyklingesne kalba negu šie įsilaužėliai.

Po šito buvo įvykdyta grėsmingesnė ataka, sudariusi duomenis šifruojančio viruso, naikinančio informaciją paveiktuose kompiuteriuose, regimybę. Tinklais srūvantys duomenys yra šiuolaikinės visuomenės kraujas. Rusija mėgina sukelti Ukrainai širdies smūgį. Aplinkiniai irgi susirūpinę. Esama panašumų į „Notpetya“ – rusišką kenkėjišką programą, 2017 metais paralyžiavusią šimtus Ukrainos įmonių ir organizacijų. Vėliau ji išplito visame pasaulyje ir tapo brangiausiai kainavusia kada nors surengta kibernetine ataka, kurios padaryta žala vertinama 10 mlrd. dolerių.

Be to, puolama ne vien Ukraina, bet ir Švedija. Virš karališkųjų rūmų Stokholme ir atominių elektrinių buvo pastebėti skraidantys neatpažinti dronai. Šalies karinės žvalgybos agentūrai vadovaujanti generolė majorė Lena Hallin praeitą savaitę sakė, kad šalies saugumo „padėtis toli gražu nėra normali“. Pagal skandinaviškus tylumo standartus tai prilygsta kurtinamam nerimo šauksmui.

Tinkamas atsakas į visa tai būtų nedelsiant organizuotos karinės pratybos Baltijos jūros regione, kurios apimtų gausų amerikiečių pastiprinimą ir būtų papildytos didžiulėmis pastangomis sustiprinti Ukrainos karinį, ekonominį ir kibernetinį saugumą. Tik nedėkit į tai didelių vilčių. Daug labiau tikėtini raginimai plėtoti dialogą ir kalbos apie nuolaidas, kurios galėtų nuraminti Putiną (arba suteiktų jam „trampliną“ veikti). Taip pat amžinos raudos, kad nežinome, ką iš tikrųjų mąsto Rusijos lyderis. Nors iš tiesų žinome.

E. Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama

2022 01 18 11:31
Spausdinti