Vilnių ir Taipėjų skiria 8142 kilometrai. Tačiau emociniai ryšiai tarp įvairių šalių gyventojų retai priklauso nuo atstumo. Buenos Airės gali pasirodyti artimesnės nei Minskas. Sovietinę praeitį menantys Lietuvos gyventojai supras šiaurės korėjiečius, nors jaunajai mūsų šalies kartai šie atrodys tokie pat tolimi kaip ir neegzistuojantys marsiečiai.
Lietuvą ir Taivaną galima susieti įvairiomis istorinės atminties ir dabarties patirčių gijomis. Abi šalys yra palyginti mažos ir turi dideles agresyviai nusiteikusias kaimynes. Abiem nesvetimos komunistinių režimų patirtys. Lietuva tai pergyveno, Taivanas kasdien jaučia brutalaus, savo piliečiams neatskaitingo režimo nuožmią jėgą. Pagaliau ir Lietuva, ir Taivanas įsitikino demokratijos ir laisvosios rinkos galia, kaip per palyginti trumpą laiką atsilikusios agrarinės šalys sparčiai kūrė gerovę ir tapo pavyzdžiais ne tokioms sėkmingoms kaimynėms.
Kita vertus, žmonių poreikiai ir tikslai, svajonės ir kliūtys dažnai yra universalios, tad globaliame pasaulyje, pridėjus asmenines patirtis, netrunka sujungti taškus tarp skirtingų žemynų, rasių ir religijų žmonių.
Visa tai įvertinę ir bandydami ieškoti atsakymų į jau keletą mėnesių ore kybantį klausimą, kodėl Lietuva dėl Taivano įsivėlė į konfliktą su Kinija, žengtume į tamsų labirintą. Čia laukia daug duobių ir pavojų persiskelti kaktą, išsisukti koją ar nemaloniai įminti.
Turime rimtų bėdų, jei net ir naujos kartos politikai tapatinasi su valstybe, o verslas ir kritiškai nusiteikę piliečiai lieka jos paraštėse.
Pradėkime nuo šykščių valdančiųjų bandymų pasiaiškinti, kodėl Lietuvai tebesigrumiant su koronaviruso pandemija, patiriant Baltarusijos hibridines atakas ir sprendžiant pabėgėlių krizę, kuri buvo ypač aštri vasarą, reikėjo įsivelti į konfliktą su Kinija.
Vienas retų, bet dominuojančių atsakymų – Lietuvai rūpi žmogaus teisės ir vertybės. Būtų neatremiamas argumentas ir puikus motyvas, jei jis būtų nuoširdus, o rūpinimasis žmogaus teisėmis bei vertybėmis būtų nuoseklus. Pastarosiomis dienomis prasiskverbianti informacija, kokį psichologinį smurtą Lietuvoje patiria sulaikyti pabėgėliai, verčia abejoti, kad ši Vyriausybė ir jai pavaldūs biurokratai bei jėgos žinybos yra atidžiai skaičiusios bent žmogaus teisių pradžiamokslį. Tokių pavyzdžių galima surasti ir daugiau, ne kartą apie tai rašyta ir mūsų žurnalo puslapiuose.
Kita vilkduobė, tampanti viena rimčiausių Lietuvos problemų, yra totalus skirtingų valdžios institucijų nesusikalbėjimas ir konservatorių bei prezidentūros ambicijų karas. Prezidentas Gitanas Nausėda jau nedviprasmiškai pasakė, kad Taivano (ar Taivaniečių) atstovybės Lietuvoje pavadinimas buvo klaida. Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis kartoja, kad klaida nebuvo padaryta ir taisyti nėra ko. Šioje situacijoje abu požiūriai turi teisę egzistuoti, bet reikia štai ko – už užsienio politiką atsakingi politikai turėtų susitarti ir pateikti veiksmų planą. Ne ministras G. Landsbergis prezidentui G. Nausėdai, bet jie abu – visuomenei. Ambicijų karuose paskendę veikėjai užsimiršo, kam yra atskaitingi ir kas jiems algą moka.
Iškalbingas ir tonas, kuriuo politikai ir jų patarėjai reaguoja į visuomenės atstovų bei žiniasklaidos klausimus. Finansų ministrė Gintarė Skaistė iš pradžių kalbėjo apie menkus milijonus, kuriuos praras į Kiniją eksportuojantys Lietuvos gamintojai. Ekonomikos ir inovacijų ministrė metė paniekinamą žodį „krizelė“. Užsienio reikalų ministerija ėmė kaltinti britų verslo dienraštį „Financial Times“ ir naujienų agentūrą „Reuters“ melagienų ir gandų skleidimu. Nebrandu kaltinti veidrodį dėl vaizdo jame.
Dar viena iškalbinga frazė diskusijų įkarštyje išsprūdo Seimo nariui, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovui Matui Maldeikiui iš lūpų, esą reikia ginti valstybės, o ne verslo interesus. Turime rimtų bėdų, jei net ir naujos kartos politikai tapatinasi su valstybe, o verslas ir kritiškai nusiteikę piliečiai lieka jos paraštėse.
Šiame numeryje IQ žurnalas domėjosi Taivano istorija, politinėmis aktualijomis, ekonomine raida. Ši žurnalistų analizė atskleidžia ir Taivano ekonominius interesus Kinijoje, ir ES bendradarbiavimo su Taivanu dinamiką. Paties Taivano ir komunistinės Kinijos santykiai priklauso nuo to, kuri iš pagrindinių salos partijų yra valdžioje. Tačiau, net ir valdant Pekinui priešiškesnėms jėgoms, Taivanas stengiasi išlaikyti status quo, nes apskaičiuoja padarinius ir nenori atsidurti aklavietėje.
Tad kyla elementarus klausimas, kokią analizę atliko Vyriausybė, turėdama neišmatuojamai didesnius išteklius nei IQ redakcija? Maža valstybė neturi bijoti mesti iššūkio didelei, o Lietuvai iš tiesų tiktų žmogaus teisių ir demokratijos gynėjos vaidmuo. Tačiau kylant į kovą už vertybes reikia patiems turėti nepajudinamą vertybių pamatą, kurį sudaro ir drąsa prisiimti atsakomybę, ir gebėjimas šalies interesus iškelti aukščiau asmeninių ambicijų.
Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius.
