SEBEuropos Sąjungos Žaliojo kurso tikslas – paversti Europą pirmuoju klimatui neutraliu žemynu. Naujos tvarumo direktyvos įpareigoja vykdyti pokyčius tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuje, todėl vis daugiau organizacijų išsikelia tvarumo tikslus. Vieni dažniausių – nulinių emisijų ar klimato neutralumo tikslai. Iškelti ir paskelbti tikslą yra paprasta. O kaip jį įgyvendinti?
Nors klimato neutralumo sąvoka yra kur kas platesnė, nei šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijos, dažniausiai šis terminas Europos Sąjungos strategijoje siejamas su padėtimi, kai regione sukuriamas ŠESD kiekis nebus didesnis už tą, kurį absorbuoja pati gamta ir kuris surenkamas taikant įvairias technologijas ir sprendimus. Tas pats galioja kalbant ne tik apie visą kontinentą, bet ir atskiras šalis, jose veikiančias bendroves ir organizacijas – vis dažniau išgirsime apie tai, kaip įmones įsipareigos siekti klimato neutralumo tikslų.
Tapti neutraliomis klimatui įmonės siekia įvairiais būdais. Tarkime, bendrovė per metus sukuria 1000 tonų CO2. Įmonė nusprendžia, emisijų nemažinti, bet kitaip kompensuoti daromą neigiamą poveikį aplinkai. Vienas iš būdų yra įsigyti trečiųjų šalių CO2 kompensavimo sertifikatus (arba taršos leidimus), pavyzdžiui projektų, kurie sumažino CO2 kiekį. Kitas kelias, kurį įmonė gali nuspręsti pasirinkti – pasodinti naują mišką, kuris absorbuotų CO2.
Abiem šiais būdais bendrovės investicijos lemia 1000 tonų CO2 neutralizavimą, todėl įmonė teoriškai galėtų manyti, jog ji yra „klimatui neutrali“. Vis dėlto, tai nebūtų teisingas kelias, nes tokia organizacija neieško sprendimų, kaip keisti verslą bei vidinius procesus ir aktyviai mažinti savo CO2 emisijas. O tai ir yra svarbiausia norint spręsti klimato kaitos problemą.
Ilgainiui, brangstant CO2 kompensavimo sertifikatams ar taršos leidimams, tokia kova su klimato kaita nebūtų ir ekonomiškai naudinga, jau nekalbant apie tai, kad ja žmonių poveikis klimatui iš esmės nėra mažinamas. Taigi įmonei, kuri siekia tapti „klimatui neutrali“, vertėtų žengti kitokiu keliu. Pirma, reikėtų išmatuoti įmonės emisijas. Antra, nustatyti priemones, būdus ir išteklius, kaip jas sumažinti. Trečia, tik apsibrėžus emisijų dalį, kurių sumažinti ir pašalinti nepavyks, jas kompensuoti. Būtent iš šių žingsnių susidėlioja nulinių CO2 emisijų tikslai – kai žinome, kiek galime padaryti patys, ir kiek reikės kitų pagalbos.
Nuosekliai mažinant savo emisijas ir kompensuojant tik tą dalį emisijų, kurių sunku išvengti, kyla kitas iššūkis – emisijų kompensavimo mechanizmų analizė ir taršos leidimus siūlančių iniciatyvų patikrinimas ir įvertinimas. Ar jos skaidrios, patikimos, kas įrodo jų efektyvumą? Neatlikus vertinimo, rizikuojama sulaukti kaltinimų žaliuoju smegenų plovimu (angl. greenwashing) ir patirti reputacijos žalą.
Iššūkis – nepasiklysti pasiūlymų gausoje
Apstu organizacijų, kurios tarpininkauja CO2 sertifikatų kūrėjams, vykdantiems veiklą, skatinančią CO2 absorbavimą iš atmosferos, ir pirkėjams – t. y. įmonėms, kurios skiria lėšų sertifikatams įsigyti, kad galėtų teigti, jog juda klimato neutralumo link. Šie pirkėjai, tarpininkai ir pardavėjai yra pagrindiniai savanoriškos taršos leidimų sistemos (angl. Voluntary carbon market) dalyviai.
Tačiau ši sistema turi trūkumų. Pirma, nors ES jau yra preliminariai sutarusi, kaip turėtų vykti savanoriška taršos leidimų rinka, ji kol kas dar nėra reguliuojama, tad rinkoje prekiaujama labai skirtingos kokybės sertifikatais. CO2 kompensavimo projektų ir sertifikatų yra daugybė. Vieni iš jų yra gerokai pranašesni šalinant CO2 emisijas iš atmosferos ilgesnį laikotarpį, o kitų kokybės standartas gali būti labai abejotinas.
Dėl to gana sunku užtikrinti, kad įmonė įsigis patikimą kompensavimo sertifikatą. Problemą iliustruoja neseniai kilęs skandalas, kai po žurnalistinio tyrimo paaiškėjo, kad vienoje didžiausių CO2 kreditų sertifikavimo platformų „Verra“ dauguma siūlomų projektų yra nepatikimi ir neatitinka būtinų kriterijų.
Todėl įmonės turėtų skirti laiko ir išteklių perkamų kreditų kokybei įvertinti bei nuspręsti, į kokių tipų kreditus norėtų investuoti. Tokių kreditų įvairovė ir pasiūla didelė, ir kiekvienas iš jų turi savo privalumų bei trūkumų. Pavyzdžiui, rinkoje galima įsigyti kreditų, kurie suteikiami dėl vykdomo dirvožemio anglies sekvestravimo, t. y. anglies dvideginio perkėlimo iš atmosferos į dirvožemį. Tai palyginti pigus ir techniškai nesudėtingas procesas, o CO2 „užrakinant“ dirvoje mažėja jo kiekis atmosferoje, tad taip galima generuoti CO2 kreditus. Vis dėlto, toks kovos su klimato kaita sprendimas nėra itin patvarus ir ilgaamžiškas. Pavyzdžiui, jeigu žemdirbys pakeistų lauko arimo būdą, CO2 vėl laikui bėgant būtų paleistas atgal į atmosferą. Nėra jokios abejonės, kad dirvožemio anglies sekvestravimas (t. y. anglies dioksido, CO2) pernešimo iš atmosferos į dirvožemį procesas) yra itin svarbus žemės ūkio ir maisto industrijos atstovams, ypač mažinant savo veiklos emisijas. Tačiau kyla klausimas, ar tokius kreditus turėtų pirkti ne šiose sektoriuose esančios įmonės, norėdamos kompensuoti savo emisijas? Manau, jog verta ieškoti geresnių alternatyvų.
Tokių ir panašių kreditų ilgaamžiškumo problema ypač išryškėja juos lyginant su tais kreditais, kurie kuriami dėl taikomos BECCS technologijos (angl. Bioenergy with carbon capture and storage). Tačiau BECCS kreditai, nors ir yra labai efektyvūs ir ilgaamžiai, yra gerokai brangesni. Tad įmonėms išties yra apie ką pagalvoti.
Taigi, tinkamai atlikti namų darbai gali apsaugoti nuo rizikų, kad lėšos bus panaudotos neefektyviai ir įmonės neįtrauks žaliojo smegenų plovimo skandalas. Nors vis dar trūksta teisinio reguliavimo, kyla įvairių skandalų, o kreditų įvairovė didelė, savanoriškos taršos leidimų rinka atlieka itin svarbų vaidmenį, kuris, tikėtina, tik augs ateityje. Ypač tada, kai yra kompensuojamos tos emisijos, kurias įmonėms sudėtinga sumažinti.
Nuo ko pradėti?
Žinoma, pasitaiko įmonių, kurios savo tvarumo ateitį grindžia tik kompensavimo sertifikatų pirkimais. Reguliavimo ES raida, didėjantis anglies dioksido apmokestinimas ir tolesnė kryptis leidžia teigti, kad vien tokiu pirkimu paremta strategija yra trumparegiška ir galiausiai pasieks aklavietę, nes ilgainiui verslo išlaikymo sąnaudos pranoks naudą.
Tikėtina, kad nemažai įmonių, kurios dabar yra įsipareigojusios siekti tvarumo tikslų dar nėra visiškai tikros, kaip tai darys, nes tikslo terminas – po maždaug 30 metų. Jei įmonės iš esmės negalvos apie savo verslo modelių keitimą ir investicijas, padėsiančias tapti klimatui draugiškesnėms, galime neabejoti, kad iki 2030 metų pradėsime matyti dalį bendrovių
keičiant savo „net-zero“ ar klimato neutralumo tikslus. Tikėtina, kad tikslai dažnai bus apibrėžiami iš naujo arba atidedami. Gali būti, kad tai sukels reputacinę žalą, kuri padidins tiek klientų, tiek investuotojų nepasitikėjimą.
Norint to išvengti, reikėtų pradėti nuo detalaus savo emisijų apskaičiavimo ir aiškios strategijos, kaip šias emisijas būtų galima sumažinti. Tam gali pasitarnauti „Greenhouse gas“ (angl. GHG) protokolu paremtos emisijų skaičiuoklės, Mokslu pagrįstų tikslų iniciatyva (angl. SBTi) arba kitos moksliškai pagrįstos analizės priemonės, taip pat tokie įrankiai kaip dvigubo materialumo analizė, kuri padeda suvokti įmonės daromo poveikio aplinkai sritis ir mastą. Įvertinus įmonės poveikį ir apibrėžus strategiją, rekomenduojama parengti pereinamojo laikotarpio planą. Juo įvertinama, kokie pokyčiai turi būti padaryti, ar įmonė apskritai yra finansiškai pasiruošusi įgyvendinti verslo transformaciją, siekdama mažinti neigiamą poveikį klimatui ir aplinkai.
Pereinamojo laikotarpio plano parengimas – tai strateginis procesas, kurį įmonės atlieka siekdamos suderinti savo veiklą, produktus ir ilgalaikius tikslus su grynojo nulio anglies emisijos tikslais. Tai apima išsamų veiksmų planą, kuriame nurodomi žingsniai ir investicijos, kurių įmonė imsis, kad įgyvendintų klimato tikslus iki tam tikrų metų, dažniausiai – iki 2045-2050 metų. Solidžiam pereinamojo laikotarpio planui parengti reikia išsamios analizės, kuri apimtų įmonės dabartinį anglies pėdsaką visoje jos vertės grandinėje. Taip pat svarbu įvertinti ir numatyti finansinius išteklius planui vykdyti.
Analizėje taip pat turėtų būti atsižvelgiama į technologinę, reguliavimo, rinkos ir finansinę rizikas bei dekarbonizacijos galimybes. Suradus materialias rizikas, įmonei bus kur kas lengviau susikurti veiksmų planą, kaip jas sušvelninti. Tolimesnė analizė bendrovėms gali padėti planuoti investicijas ir susikurti efektyvias veiklos strategijas. Pereinamojo laikotarpio planai – itin svarbu didelėms ir itin taršiuose sektoriuose veikiančioms bendrovėms, todėl kad šioms įmonėms yra didesnė perėjimo rizika, kuriai sušvelninti reikia daugiau planavimo bei investicijų.
Atliekant teisingus veiksmus, įsivertinus riziką ir turint planą, kaip įmonė susidoros su klimato kaitos rizikomis, įmonės ne tik užtikrinčiau galės planuoti savo ateitį, bet ir suteikti visišką pasitikėjimą tiek klientams, tiek savo investuotojams.
Audrius Rutkauskas yra SEB banko Tvarumo skyriaus vadovas
