IQGegužės 9-ąją Europos Komisija pristatė naują ES sankcijų paketą Rusijai. Rašant šį komentarą, jos dar nebuvo priimtos, t. y. viešai paskelbtos. Tačiau iš nutekėjimų, kurių Briuselyje niekada netrūksta, buvo galima spėti, kad tai vienas silpniausių paketų, iš esmės skirtas sankcijų apėjimui užkardyti.
Net oficialūs Lietuvos atstovai pripažino, kad jame nėra Vilniaus ir kolegų iš šalių kaimynių stumto „Rosatom“, kuris atsakingas už Rusijos branduolinių objektų priežiūrą ir didžiausios Europoje okupuotos Zaporižios atominės elektrinės valdymą.
Tačiau net ir neįtraukus „Rosatom“ sankcionavimo plano, kuris esą gali būti pritaikomas pagal situaciją kiekvienai ES narei, dėl šio sankcijų paketo ES narėms sekėsi sunkiai sutarti. Taigi galbūt galima daryti išvadą, kad ES pavargo ir sankcijų arsenalas išseko?
Tikrai neišseko, pasakytų tiek Lietuva ir kitos rytinės ES narės, tiek Ukraina: tas pats „Rosatom“, likusių Rusijos bankų išmetimas iš SWIFT sistemos, dar stipresnis rusiškų energijos išteklių ribojimas ir t. t. Vien tai, kad sankcijų sąrašuose yra tik mažiau nei 1,5 tūkst. Rusijos piliečių, o šioje šalyje agresorėje gyvena per 140 mln. žmonių, kurių didelė dalis yra valstybinio sektoriaus, jėgos žinybų darbuotojai ir vienaip ar kitaip prisideda prie karo, rodo, kad dar daug „neartų sankcijų dirvonų“.
Kalbant apie nuovargį, tai jau 11-asis ES sankcijų Rusijai paketas ir, kaip giriasi Briuselio diplomatai, kiekvienas derybas jie įrašys į savo CV kaip neįtikėtiną pasiekimą. Iš viso skaičiuojama, kad Vakarai Rusijai taiko rekordinį skaičių sankcijų – net 11 tūkst.
Vis dėlto Rusija ir toliau kariauja, kasdien žudo, naikina Ukrainą, o kartu dar ir grasina likusiam pasauliui savo branduoliniais ginklais. Tad negalima nuvargti. Kita vertus, sankcijų esmė, pasak vieno aukšto ES pareigūno, atsakingo už šią sritį, – pakeisti oponento elgesį. Bet jei Maskva nekeičia savo elgesio, t. y. toliau kariauja ir net nesiruošia trauktis iš okupuotų Ukrainos teritorijų, tuomet gal sankcijos neveikia ir reikia liautis su jomis žaisti?
Čia verta prisiminti istoriją. Žinomas britų istorikas Andrew Lambertas teigia, kad 1853–1856 m. Krymo karą Rusija pralaimėjo ne dėl pralaimėtų mūšių, kuriuos abi pusės iki šiol išaukština, o dėl blokados, t. y. sankcijų. Britų laivynas visiškai užblokavo ne tik Juodosios jūros, bet ir Baltijos bei Baltosios jūrų uostus, ir Rusijos prekyba visiškai sustojo. Taip pat buvo užkirsta galimybė skolintis, ir po metų Rusijos iždas liko be kapeikos. Būtent tai, pasak istoriko, nulėmė Rusijos pralaimėjimą.
Žinoma, dabar situacija skiriasi nuo XIX a., ir Rusija turi daugiau galimybių toliau prekiauti su trečiosiomis šalimis. Vis dėlto ženklus pajamų iš pagrindinio pinigų šaltinio – energijos išteklių eksporto – mažėjimas rodo, kad einama Krymo karo keliu, t. y. didėja Rusijos biudžeto deficitas, kuris šių metų sausį–balandį siekė 3,42 trln. rublių ir buvo didesnis nei visų 2023 m. planas (2,9 trln. rublių).
„Sankcijų rūkas“ – tikriausiai didžiausias realus sankcijų poveikis, todėl būtina toliau ruošti kitus ES ribojimų Rusijai paketus.
Kita vertus, kaip rodo prekybos duomenys, Rusija, pasinaudodama trečiosiomis šalimis, pradėjo prisitaikyti ir apeidinėti sankcijas. Daugiau nei 1 mlrd. JAV dolerių vertės ES prekių, kurios turėjo atvykti į Armėniją, Kazachstaną ir Kirgiziją, dingo tranzito per Rusiją metu, arba, paprasčiau, tiesiog liko Rusijoje, neseniai pranešė „Financial Times“. Todėl dabartiniai ES planai imtis būtent šitos sankcijų apėjimo sferos yra sveikintini.
Nors visada atsiras norinčių uždirbti esą „nesikišant į politiką“, tačiau bandymai, kad ir ne visai griežti, užkirsti tam kelią didina rizikas ir verčia dar kartą persvarstyti planus, ypač kalbant apie rimtesnes bendroves, ar net pačioms trečiosioms šalims imtis priemonių. Svarbiausia, kad šis procesas nesibaigtų ES sankcijų Rusijai 11-uoju paketu.
Bendrai visa sankcijų politika negali būti statiška, t. y. būtina, jog Vakarų darbotvarkėje nuolat būtų naujų sankcijų, kad ir menkų, galimybė. Po 2014 m. Krymo aneksijos įvestos sankcijos taip ir liko iš esmės nepakitusios, statiškos, o Rusija sugebėjo prie jų prisitaikyti ir ne tik nepakeitė savo elgesio, bet, atvirkščiai, po 8 metų pradėjo plataus masto agresiją prieš Ukrainą.
Kitas labai svarbus nestatiškų sankcijų būtinybės veiksnys – „sankcijų rūkas“. T. y. kiekvienos sankcijos sukelia tam tikrą nežinomybę, rizikas, o tai neabejotinai atbaido nuo noro prekiauti su Rusija. „Sankcijų rūkas“ – tikriausiai didžiausias realus sankcijų poveikis, todėl būtina toliau ruošti kitus ES ribojimų Rusijai paketus, kad rusiškų pinigų ištroškę suprastų, jog nė vienas verslo sektorius nėra saugus dirbti su šia šalimi agresore.
Vis dėlto galima sutikti, kad tik sankcijomis Rusijos agresijos sustabdyti nepavyks, ir jos turi eiti kartu su kitomis priemonėmis – ukrainiečių pergalėmis mūšio lauke, Vakarų diplomatiniu spaudimu. Visų svarbiausia, kad šis veiksmų kompleksas prieš agresorę nesustotų.
Evaldas Labanauskas yra IQ biuro Briuselyje vadovas.
BEREKLAMOS:
