ELTAFizinė, materialioji Berlyno siena, dalijanti Europos Rytus ir Vakarus, nebeegzistuoja jau daugiau nei tris dešimtmečius. Tačiau jos vietoje liko ta, kuri dalija Rytus bei Vakarus pagal požiūrį į tai, kas yra Rusija.
Europos Sąjungos plėtrai į Rytus kitąmet sueis 20 metų, tačiau toji neregimoji siena, pagal mūsų klasiką, „tebestovi dar vis“. Ir trupa ji labai lėtai bei po truputį ir net karas Ukrainoje, panašu, netapo tuo buldozeriu, kuris pagaliau ją gali visiškai nušluoti.
Bet dar svarbiau, kad toji siena eina ne tik per Senąjį žemyną, o tęsiasi ir per visą Žemės rutulį. Kaip tik karas Ukrainoje tai ir paryškino. Ir vienoje tos sienos pusėje – ne tik pati Rusija bei tokios egzistencinės jos sąjungininkės, kaip Kinija ar Iranas, bet ir didžiulė viso pasaulio dalis, vadinama „Globaliaisiais Pietumis“.
Būtent tai šiomis dienomis priminė ne kas kitas, o pats Romos popiežius Pranciškus – argentinietis Jose Mario Bergoglio.
Kreipdamasis į Rusijos katalikiškąjį jaunimą, jis liaupsino „didžiąją Rusijos imperiją“, kurią kūrė Petras I-asis ir Jekaterina II-oji, ir kurioje, pasak jo, buvo „tiek daug kultūros ir žmogiškumo“. O katalikiškąjį jaunimą pontifikas ragino būti būtent tos „motinos Rusijos“ įpėdiniais, jos istorijos tęsėjais ir „eiti pirmyn“.
Natūralu, kad šie popiežiaus pareiškimai sukėlė pasipiktinimą ne tik Ukrainoje, bet ir kitose ją labiausiai remiančiose šalyse. Juk ten pagrindine Rusijos agresijos ne tik prieš Ukrainą, bet ir kitas šalis priežastimi ir yra laikoma būtent toji imperinė praeitis, kuria popiežius taip žavisi.
Toji imperija, kuri buvo, tikrąja to žodžio prasme, kraujyje ir prievartoje, visuomet skandino visus ir viską, ką tik galėjo pasiekti – taip pat ir pačius rusus. Tad vien dėl to sunkiai telpa galvoje, kaip popiežius apskritai gali tuo žavėtis ir pirmiausia matyti toje imperijoje „žmogiškumą“ bei „kultūrą“. Teisingiau, teigti, kad tas „žmogiškumas“ ir „kultūra“ yra ne tik pagrindinė tos imperijos savybė, bet net apskritai egzistavo tos imperijos dėka?
O juk mūsų platumose ir ypač – mūsų katalikiškoje šalyje – dominuoja įsitikinimas, kad dabartinis genocidinis karas prieš Ukrainą yra natūrali ir neišvengiama tos popiežiaus garbinamos imperijos tąsa ir nurodo į Rusijos imperinį „geną“ ar „kodą“ apskritai. O tai ir yra pagrindinė Rusijos, kaip valstybės ir visuomenės savybė. Taigi, didžioji problema ir bėda yra net ne dabartinė Rusijos imperijos forma – nacistinė diktatūra, bet „imperinis mąstymas“, įsišaknijęs Rusijos visuomenėje.
Pagal šį, mūsišką požiūrį, kone kiekvienas rusas – ne tik iš Rusijos ar gyvenantis Rusijoje – yra didesniu ar mažesniu mastu šio mąstymo paveiktas, o tokių, kurie labai aiškiai ir griežtai suvokia šią problemą ir bėdą, yra vienetai. Arba išvis nėra.
Iš čia seka ir įsitikinimas, kad visos problemos ir bėdos baigsis ne tik ir ne tiek tada, kai Rusija nustos būti imperija, bet kai jos nebeliks, kaip valstybės apskritai – bent jau dabartine apimtimi.
Šis požiūris, tarp kita ko, ir lemia, kad, pavyzdžiui, Lietuvoje vis labiau stiprėja neigiamas ir net priešiškas požiūris ne tik į visus iš Rusijos atvykusius bei tebeatvykstančius rusus, bet ir į baltarusius ir net rusakalbius ukrainiečius. Ir, sprendžiant iš visko, tik stiprės.
Prie įsitikinimo, kad kiekvienas rusas – o dabar dar ir baltarusis – yra potencialiai pavojingi dėl savo imperinės „genetikos“, pridedama kiekvieno iš jų atsakomybe ne tik dėl karo Ukrainoje, bet ir dėl to, kad Rusija ir vėl tapo tuo, kuo tapo. O kartu su ja – ir Baltarusija.
Teisingiau, ne tik ir dažnai net ne tiek atsakomybė, kiek kaltė, nors tarp šių dalykų lyg ir turėtų egzistuoti skirtumas.
Tačiau jokia naujiena tai, kad šiais klausimais – kiek visa visuomenė bei atskirti jos nariai atsakingi arba kalti dėl juos valdančių autoritarinių ir totalitarinių režimų – daugelis iš mūsų linkę mąstyti, lyg kapodami kirviu. Arba į vieną, arba į kitą pusę – ir tik taip!
Tai ne kartą rodė ir teberodo niekaip iš aklavietės neišklampojantys ginčai dėl sovietinės praeities ar lietuvių visuomenės atsakomybės už Holokaustą nacių okupacijos metu. „Dalyvavimo“, „Kolaboravimo“, „prisitaikymo“, „konformizmo“, „kaltės“, „atsakomybės“ sąvokos ne tik neišgryninamos jų vartojimo kriterijų požiūriu, bet ir mėtomos tik taip, kad tas ar kitas žmogus galėjo būti tik dėl ko nors „kaltas“ ir turi būti suvokiamas bei vertinamas tik tuo požiūriu, arba ne. Ir, pastaruoju atveju, gali būti tik teigiamas personažas.
Pokario partizanų vienas iš vadų Juozas Krištaponis gali būti tik didvyriu, o to, kad jis prieš tai vadovavo žydų žudynėms Baltarusijoje tiesiog negali būti. „Sąjūdžio dainius“ J. Marcinkevičius negali būti vertinamas niekaip kitaip, nei tik kaip vienas iš Tautos tėvų ir sargų, nepaisant to, kad rašė pokario partizanus niekinančius eilėraščius. Ir atvirkščiai – jis yra tik kolaborantas bei išdavikas ir niekas kitas, nes rašė tokius eilėraščius.
Tačiau tiek jau to, dabar gi žiūrime į juodus kitų katilus. Tad ką rodo popiežiaus pareiškimai apie „motiną Rusiją“, balansuojantys ant atviros Rusijos propagandos ribos ar net ją peržengiantys?
Pirmiausia, iškart prisiminta, kad panašius pareiškimus J. M. Bergoglio svaidė ne kartą. Taip pat jis atvirai politiškai flirtavo ne tik su Rusija, bet ir su, pavyzdžiui, Kuba.
Lengviausia tai paaiškinti arba jo individualiomis savybėmis bei savo misijos supratimu ir ideologinėmis bei politinėmis simpatijomis, arba Lotynų Amerikai įprastu „kairuoliškumu“ ir antiamerikietiškumu. Arba, kaip linkstama mūsų platumose – tiesiogine, tačiau slapta ir viešumoje nematoma Rusijos įtaka. Arba viskuo iš karto.
Tačiau svarbiausias dalykas yra tai, kad argentiniečio Romos popiežiaus pareiškimai rodo kur kas platesnius dalykus. O, savo ruožtu, pats svarbiausias iš jų – Rusijos, kaip didvalstybės, dėl savo dydžio ir jėgos esančios istorijos konstanta, supratimą.
Rusija – didelė ir vien dėl to stipri valstybė. Taigi – ir rimtas istorijos bei didžiosios geopolitikos subjektas, nepaisant visokių savo „trūkumų“ ir „niuansų“, kurie šios pagrindinės jos savybės atžvilgiu yra tik antriniai ir kone atsitiktiniai. Todėl Rusija ir niekur „nedings“ nei iš pasaulio žemėlapio, nei iš istorijos.
Būtent toks požiūris į Rusiją, galima sakyti, visuomet dominavo toliau į Vakarus nuo Berlyno sienos ir tebeturi tvirtas pozicijas ten iki šiolei.
Rusijos, kaip didelės ir dėl to svarbios bei rimtos valstybės suvokimas netgi apibrėžė vakarietišką požiūrį į Vidurio bei Rytų Europą apskritai.
Toji Europa – labiausiai, žinoma, Rytų – visuomet buvo suvokiama, kaip pilkoji nuolatinės turbulencijos zona aplink Rusiją, kurioje Rusija ir turi lemiamą įtaką bei svarbą. Taip pat visa toji zona ne tik suvokiama, bet ir matoma per ir pro Rusiją, kaip iš esmės vienintelį aiškiai matomą bei suprantama subjektą joje.
Rusiją moraliniu, politiniu bei ideologiniu požiūriu šiuo atveju galima netgi vertinti, kaip nori – netgi išskirtinai neigiamai. Tačiau ji iš esmės suvokiama, kaip pagrindinė „realybė“, su kuria nori nenori dėl to ir reikia „skaitytis“, ją „pripažinti“ ir netgi „gerbti“.
Toks požiūris dar vos vakar diktavo oficialią tokių šalių, kaip Vokietija ar Prancūzija, politiką o ir dabar ją įtakoja dideliu mastu.
Daug pagrindo spėti, kad būtent šis suvokimas ar bent kai kurie svarbiausi jo elementai lemia netgi dabartinės JAV administracijos politiką Ukrainos atžvilgiu.
Kol kas jokie nauji Rusijos diktatūros nusikaltimai ar veiksmai nebeturi tokio poveikio, kuris imtų lemtingai ir kritiškai mažinti tokio požiūrio įtaką bei pozicijas. Nei užtikrintai tebetęsiamas Ukrainos naikinimas. Nei, pavyzdžiui, tokios žmogžudystės, kaip „Wagner“ teroristų vadukų, patvirtinančios, kad Rusija jau seniai nebėra valstybės bet kokia to žodžio prasme, o tik nusikalstama organizacija.
Ką jau bekalbėti apie vadinamuosius „Globalius Pietus“, kurie ir vėl mėgina įgauti didesnį globalų subjektiškumą bei jėgą aštrėjančios geopolitinės Vakarų ir Rusijos bei už jos stovinčių kitų autoritarinių bei totalitarinių režimų konfrontacijos fone.
Vadinamasis BRICS blokas, kurį sudaro Brazilija, Rusija, Indija, Kinija ir Pietų Afrika, praėjusią savaitę palaimino savo plėtrą, kuri įvyks kitų metų pradžioje. Tarp prisijungiančių naujų šalių – ir Argentina bei, pavyzdžiui, Iranas.
Tai, kad tarp bloko narių egzistuoja dideli interesų bei geopolitinių požiūrių skirtumai, o šalia tų šalių, kurias vis dar galima vadinti demokratijomis, yra teokratinės arba komunistinės diktatūros, nėra svarbiausias dalykas. Svarbiausia, kad jas jungia noras mesti egzistencinį iššūkį Vakarams. O šiame bendrame reikale Rusija suvokiama, kaip svarbi ir natūrali partnerė bei dalyvė.
Klausimas, ar pastangos mesti šį iššūkį bus sėkmingos ir ar bandytojų neišdraskys į šonus būtent tie skirtingi interesai – ne tiek svarbus. Bet kokiu atveju, tai tik padidins globalinį nestabilumą, o tokiems režimams, kaip Rusija, Kinija ir kompanija, tik suteiks daugiau erdvės veikti ir kvėpuoti.
Taigi, gražus Rusijos jaunimas su popiežiaus palinkėjimu ir palaiminimu, tęs Motinėlės Rusijos kruviną istoriją, turės apsčiai laiko ir galimybių globoti bei vystyti jos palikimą ir tęsti jos istoriją.
Ir turės žymiai daugiau, nei mums norėtųsi ir dažnai atrodo. Tad šventajam tėvui belieka padėkoti, kad jis tai priminė.
Vytautas Bruveris ir naujienų agentūros ELTA vyriausiasis redaktorius
