Arnas BalčiūnasKai 2021 m. žiemą persikėliau gyventi į Graikiją, lietuviška protesto kultūra kolegoms ten kėlė juoką. Važiavau tirti populizmo ir pilietinės mobilizacijos, bet Lietuvoje tuomet pavyzdžių nelabai buvo – 2009 m. išdaužėme Seimo langus, porą kartų susirinkome pakoncertuoti, kol valdė valstiečiai, ir tiek. Sajūdžio mitingai jau buvo seniai pamiršti, gyvenom tingiai.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Tačiau tada situacija pasikeitė: pavasarį įvyko Šeimų maršas, vasarą prie Seimo kilo riaušės. Nors graikams ir šie protestai kėlė šypseną, – keli tūkstančiai protestuotojų toje šalyje įspūdžio nedaro, – nuo tada tokie susibūrimai tapo norma. Pokytis politinio dalyvavimo kultūroje ypač juntamas po pastarųjų Seimo rinkimų, Lietuvos mastais nemaži susibūrimai vyksta bene kas mėnesį, įskaitant ir lapkričio kultūros bendruomenės protestą. Ką tai sako apie mūsų politinio dalyvavimo kultūrą?
Politikos tyrimuose protestai įprastai laikomi nekonvencine dalyvavimo politiniame gyvenime forma – protesto akcijos yra veiksmai, kurių imamasi, kai neveikia tradicinės priemonės. Nekonvenciniai metodai gali atnešti vaisių, bet jie reikalauja gerokai daugiau pastangų, nes nėra konkrečių procedūrų. Paprastai kalbant, valdžią lengviau pakeisti per rinkimus nei per protestus.
Iš šios perspektyvos yra keista matyti tiek protestų, turint galvoje politinę situaciją Lietuvoje – juk ne taip seniai vyko rinkimai, po kurių visiškai pasikeitė valdančiosios koalicijos sudėtis. Kolegos graikai gal ir galėjo juoktis, kad pas mus nevykdavo protestai, bet mes kas ketverius metus pakeisdavome valdžią konvencinėmis priemonėmis, o pas juos per 40 metų dažniausiai keitėsi tik Mitsotakių vardai. Jei valdžia keičiasi noriai, logika diktuotų ir konvencinių veiksmų išnaudojimą – aktyvumą rinkimuose ir dalyvavimą politinių organizacijų veikloje.
Keista matyti tiek protestų, turint galvoje politinę situaciją Lietuvoje – juk ne taip seniai vyko rinkimai, po kurių visiškai pasikeitė valdančiosios koalicijos sudėtis.
Apie aktyvumą rinkimuose nėra net ką kalbėti. Vis dėlto paskutiniai skaičiai iš Teisingumo ministerijos rodo, kad ir partijose narių skaičius beveik neauga. Nors demokratai ir žemaitaitininkai po porą šimtų narių prisitraukė, bendras skaičius per metus sumažėjo daugiau nei pusantro tūkstančio. Na, sakysite, kas čia tokio, gal nėra tokių partijų, prie kurių būtų verta jungtis? Gal ir taip, tačiau per pastaruosius penketą metų Lietuvoje formaliai įkurtos tik trys partijos: Nacionalinis susivienijimas, „Nemuno aušra“ ir Sauliaus Skvernelio demokratai. Kitaip tariant, mes pirmiau renkamės nekonvencinius politinio dalyvavimo būdus.
Noras politinius klausimus spręsti nekonvenciniais būdais nėra tik Lietuvos ypatybė – Jungtinėje Karalystėje partijų narių per 50 metų sumažėjo 10 kartų, panašios tendencijos matomos ir likusioje Vakarų Europoje. Aktyvumas rinkimuose kažkiek varijuoja, tačiau bendra situacija yra prasta. Tai rodo ne tik konvencinės politikos krizę, bet ir apskritai kitokį požiūrį į politinį dalyvavimą, prie kurio partijoms reikės arba taikytis, arba išnykti.
Štai lapkritį JAV praėję rinkimai buvo labai sėkmingi demokratams. Jie ne tik laimėjo porą gubernatorių pozicijų, bet ir porą didelių miestų merų portfelių, tarp kurių ypač ryški buvo Zohrano Mamdani pergalė Niujorke. Z. Mamdani laimėjimas šiaip jau nelabai ką reiškia platesniame JAV kontekste. Didieji miestai ir taip yra mėlyni, Niujorko valstija pastarąjį kartą balsus už respublikonų kandidatą į prezidentus atidavė prieš 100 metų, o mieste po Antrojo pasaulinio karo buvo tik trys respublikonai merai (iš kurių du buvo perrinkti kaip nepriklausomi kandidatai). Vis dėlto Z. Mamdani komunikacija (kuriai jis naudojo tik savo vardą) taip pat rodo paprastą dalyką – jis galėjo parodyti lankstumą, kurio partija parodyti negali. Jis gali eiti į miestą ir skųstis, kad kebabai yra per brangūs, kad nuomos kaina per didelė.
*****susije*****
Gubernatorių pozicijas Naujajame Džersyje ir Virdžinijoje taip pat laimėjo dvi demokratų kandidatės, tačiau jos atspindi visiškai kitokį demokratų veidą – Mikie Sherill 10 metų kariuomenėje dirbo prokurore, o Abigail Spanberger, buvusi Centrinės žvalgybos agentūros darbuotoja, apskritai yra turbūt labiausiai dešinėje, kiek tai įmanoma demokratų partijoje. A. Spanberger kritikavo Naująjį žaliąjį kursą, palaikė Donaldo Trumpo administracijos atakas prieš Irano branduolinę infrastruktūrą. Ji galėjo parodyti lankstumą, kurio partija parodyti negali.
Bet kas tada yra partija? Jei joje telpa propalestinietiškas komunistas (amerikietiška šio termino prasme) ir proizraelietė kvazikonservatorė, tai kaip žinoti, ką renkatės, už tokią partiją balsuodami? Ir tai nėra tik JAV problemos – ar kas nors galėtų pasakyti, ko rytoj tikėtis iš „Nemuno aušros“? Tai gali vesti tik prie dar didesnio nusivylimo.
Lietuviai netapo graikais ar prancūzais, bet konvenciniai kanalai neveikia, nes partijos neatsako arba bijo atsakyti. Jos komunikuoja pačios sau, bet nebekalba žmonių kalba. Gal per Kūčias prabils, antraip galima tikėtis ilgų politinių protestų metų.
Dominykas Kaminskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas
