Politikams vis labiau linkstant prie Seimo rinkimų starto linijos, jau galima apibendrinti svarbiausius pastarojo politinio ciklo bruožus.
Lyderystės trūkumas yra vienas jų – apie tai nuolat kalba politologai ir apžvalgininkai. Draudimų manija – neabejotinai šio Seimo vizitinė kortelė. Nors dantys kiek atšipo, o ir buvo aplaužyti teismuose, iniciatyvų drausti, riboti ir bausti ši valdančioji dauguma neatsisakys iki pat kadencijos pabaigos.
Tačiau ryškiausiems šių dienų politikos žaidėjams apibūdinti būtų sunku surasti vieną lietuvišką žodį, kuriame sutilptų sveiko proto, išminties, padorumo, pagarbos, gero skonio reikšmės. Anglai turi terminą common sense, kuriuo apibūdina šias tikriems lyderiams ar tiesiog doriems piliečiams būdingas ir reikalingas savybes. „Kiaulės akys“ – galbūt tinkamiausias posakis iš mūsų tautosakos, nusakantis šių bruožų neturintį žmogų.
Lietuvos viešajame gyvenime išmintis, geras tonas ir sveikas protas, atrodo, pats didžiausias deficitas. Tarsi vis labiau įsisiautėjanti liga, įgaunanti epidemijos mastą ir net susargdinanti tuos, kurie lyg ir turėtų pasižymėti stipriu imunitetu. Kad ir prezidentas Gitanas Nausėda, po vizito Japonijoje nusprendęs „pakeliui“ aplankyti Pietų Korėjoje gyvenančią dukrą.
Tačiau yra gerokai sunkesnių atvejų. Štai Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, jei tik postas nebūtų aptemdęs sveiko proto, galėjo išmintingai pasinaudoti puikiausia proga atsistatydinti, vos parlamente laimėjo balsavimą dėl nepasitikėjimo. Aiškėjant, kad posėdis ir balsavimas galbūt buvo surengti neteisėtai, antru žmogumi valstybėje pasijutusio politikos naujoko pliusai ims virsti minusais.
Trečias žmogus valstybėje – premjeras Saulius Skvernelis – kasdien demonstruoja, kad postas svarbiau net už savo sveikatą. Akivaizdu, kad sunkia liga susirgęs ministras pirmininkas negali tinkamai atlikti pareigų – atšauktas susitikimas su Lietuvai svarbios Norvegijos premjere Erna Solberg tėra iškalbinga detalė. Ne mažiau iškalbingas ir S. Skvernelio atkirtis abejojantiems jo galimybėmis eiti svarbias pareigas – esą taip kritikai diskriminuoja onkologinėmis ligomis sergančius žmones.
Bet ar tikrai? Ar tai nėra dar vienas ciniškais pareiškimais pagarsėjusio premjero leptelėjimas? Ar neturėtų jaustis diskriminuojami visi esami ir būsimi ligoniai, kai premjeras gauna aukščiausio lygio gydymą, o jo Vyriausybė su sveikatos apsaugos ministru Aurelijumi Veryga priešakyje vieną po kito kepa įsakymus ir jų projektus, kad pacientai būtų gydomi tik pigiausiais antrarūšiais vaistais?
Kaunas – irgi išskirtinis atvejis. Triuškinanti „Vieningo Kauno“ ir Visvaldo Matijošaičio pergalė praėjusiuose rinkimuose tarsi suteikia puikiausią progą demonstruoti išmintį ir pagarbą – oponentai ir taip bejėgiai, tad sprendimų stūmimo buldozeris galėtų bent šią kadenciją pastovėti garaže. Bet naivu to tikėtis iš politiką neigiančio verslininko mero, į tarybą atsivedusio ir du verslininkus sūnus.
Nuo sveiko proto aptemimo neapsaugoti ir jaunesnės kartos konservatorių politikai, tarp jų Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis.
Nuo sveiko proto aptemimo neapsaugoti ir jaunesnės kartos konservatorių politikai, tarp jų Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis. Vos socialiniuose tinkluose kilo triukšmelis dėl Zapyškių bažnyčios aplinkos tvarkymo, feisbuke ėmė mirgėti G. Landsbergio ir jo kolegos partijoje Vytauto Kernagio nuotraukos bei kategoriški pareiškimai iš statybvietės Kauno rajone. Bet gal geriau reikėjo giliau pakvėpuoti, pabendrauti su ekspertais, pasiaiškinti ir tik tuomet padaryti išvadas, kad ir kokios jos būtų. Dabar kirba abejonė, jog viską metę politikai į Zapyškį nurūko tik dėl aktualios asmenukės ir pigaus populiarumo tarsi koks Naglis Puteikis, Petras Gražulis ar Mindaugas Puidokas.
Ramūną Karbauskį, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos pirmininką, šiame kontekste minėti net nuobodu, bet jis – tikra common sense neturėjimo klasika. Greta Kildišienė, „Cadillac Escalade“ ir Kultūros komiteto pirmininko postas, blefas ir nesibaigiančios intrigos – nuoširdžiai stebina R. Karbauskio užsispyrimas kone kasdien lipti ant to paties grėblio.
Galiausiai naujausias ir iš tiesų išskirtinis yra susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus atvejis. Jo kelionė į konferenciją Jungtiniuose Arabų Emyratuose ar konvulsijos dėl Lietuvos pašto valdybos ir pastatų privatizavimo yra puiki iliustracija, kad jam pritrūko padorumo atsisakyti gerokai per aukštos kėdės, kaip ir išminties jį pasirinkusiems bei patvirtinusiems valstybės vadovams.
Gali susidaryti įspūdis, kad visa tai asmeninė atskirų politikų, kuriuos vėliau ar anksčiau už tai nubaus nusivylę rinkėjai, problema. Bet tai menkina pasitikėjimą visais politikais, partijomis, institucijomis ir galiausiai valstybe. Mažiausiai guodžia tai, kad baigiantis trečiajam nepriklausomybės ir demokratijos dešimtmečiui šias ydas bus vis sunkiau nurašyti sovietmečio palikimui.
Ovidijus Lukošius yra žurnalo IQ ir portalo Alfa.lt vyriausiasis redaktorius
