Arnas BalčiūnasVasarą naujienų tradiciškai nėra daug, tad ir Lietuvos politikai ramiai ilsisi, laukia rudens. Rodos, vienintelis premjeras dar dirba – kasasi vis gilesnę duobę. Nuoširdžiai nesuprantu piktdžiugos, kurią matau šiam skandalui tęsiantis, – tokie skandalai yra skaudūs, neigiamai veikia pasitikėjimą valstybe, politinio dalyvavimo rodiklius, – bet pastarųjų savaičių naujienos gali būti įdomus pagrindas labai svarbiai diskusijai apie politikų atsakomybę, atskaitomybę ir moralę.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Padiskutuoti reikia, nes situacija kelianti nerimą – pasitikėjimas politikais ir partijomis yra žemas, tad į kiekvieną tokią situaciją reaguojama jautriai, tačiau patys politikai krizes mato ne kaip moralės ar bent jau socialinio teisingumo, bet kaip komunikacijos problemą. Kai taip nutinka, atsakomybė tampa antraplaniu dalyku, o politika vyksta nebe realybėje, bet informacinėje erdvėje – kas garsiau pasakys savo tiesą, tas laimės šį raundą. Tai sukelia ne tik nuovargį visuomenėje, bet ir iškreipia pasitikėjimo logiką: kai vienintelis lūkestis yra „kad tik ko nors neprisidirbtų“, tai jau net ne kartelė, tai tiesiog grindys.
Nors politikos moksluose kaip tik dažniausiai ir kalbame apie pasitikėjimą, man atrodo, kad reikėtų bent jau pabandyti išmatuoti tikėjimą. Šiandienos kontekste tikėjimas, kad politikas gali būti geresnis už vidutinį pilietį, atrodo beveik naivus. Bet tai – ne tikėjimas tobulybe. Tai tikėjimas, kad išrinkti žmonės įgyja ne tik įgaliojimus, bet ir prisiima sunkią naštą.
JAV filosofas Michaelas Walzeris rašė, kad viešai matomi vaidmenys turi savas moralines taisykles – būti politiku reiškia prisiimti ne tik funkcijas, bet ir iš viešumo kylančią atsakomybę. Būti politiku reiškia atsisakyti privilegijų, kurias sau leidžia eilinis pilietis, būtent todėl, kad tavo sprendimai turi pasekmių kitiems. Taip, mes visi darome klaidų, bet skirtumas toks, kad mūsų klaidos neformuoja precedentų, neriboja kitiems galimybių, negriauna institucijų autoriteto. Jei politikai į tai žiūri kaip į nesąžiningą lūkestį, gal tada reikėtų rinktis kitą profesiją?
Kai vienintelis lūkestis yra „kad tik ko nors neprisidirbtų“, tai jau net ne kartelė, tai tiesiog grindys.
Kita vertus, sunku tikėtis, kad politikai bus kitokie nei mes. Jei durninam tuos, kurie moka mokesčius už buto remontą, jei automobiliai Vilniaus gatvėse yra erdvesni už viešųjų įstaigų kabinetus, tai kodėl toje pačioje sistemoje užaugęs premjeras turėtų būti kitoks? Politika yra veidrodis. Taip, jame kažkokiu būdu yra atsispindėję ir visokie tomai morai bei robertai šumanai, bet tai yra absoliuti išimtis iš taisyklės. Kad ir kaip žiūrėtum, prie suaugusio žmogaus 10 balų nepridėsi, tad gyventi teks su tokiais, kokie yra.
Noriu atkreipti dėmesį tik į vieną svarbų momentą – pastaruoju metu kažkodėl vis dažniau tikimasi valstybės institucijų ar prezidento įsikišimo, tarsi tos indulgencijos ką nors reikštų. Niekas šiuo atveju nekalba apie formalius nusikaltimus, ką ten kalbėti, kai abu pagrindiniai pastarųjų dienų herojai yra anksčiau teisti. Cheap shot, ir iš tiesų dėl to nematau esminės problemos, tačiau ne tik reali teisinė bausmė reiškia, kad kas nors buvo padaryta neteisingai. Taip, formaliai egzistuoja įstatymai, draudžiantys nužudyti kitą žmogų, bet juk ir be įstatymo žinome, kad taip elgtis nereikėtų, tam neprivalu nei būti prezidentu, nei dirbti STT. Ką pakeis prezidento pagrūmojimas? Viena malka į miško gaisrą.
*****susije*****
Pilkoji zona yra patogi vieta politikams – skandalą galima išlaukti, pratylėti, pasakyti, kad „viskas buvo pagal procedūras“, ir laukti, kol visuomenė nusuks žvilgsnį kitur. Galima, aišku, ir pikčiau sureaguoti – Remigijus Žemaitaitis leidžia sau kalbėti apie žurnalistų „fantazijas“, Gintautas Paluckas tyčiojasi iš jam užduodamų klausimų. Duetas toks, kad per artimiausius porą metų tų skandalų tikrai nepritrūks, tačiau kiekvienas naujas dugnas pasitinkamas fantazijomis apie organizuotus puolimus. Čia jums ne „Eurovizija“, didelės organizacijos nereikia.
Pasitikėjimas ir tikėjimas skiriasi. Pasitikėjimą galime pamatuoti apklausomis, tyrimais, partijų reitingais. Ateis nauji politikai, kreditas bus naujas, nors ir su prastoku reitingu. Tikėjimas yra gilesnis ir asmeniškesnis dalykas. Tikėti galima įvairiais dalykais: kad valstybė gali būti teisingesnė, kad politikai gali būti geresni, o pati politika gali būti ne tik apie viešąjį valdymą, bet ir apie tarnystę. Pasitikėjimą gal ir galima atkurti, bet sugriauto žmogaus tikėjimo sugrąžinti nebus įmanoma.
Todėl svarbu ne tik skandalai, bet ir tai, ką iš jų išmokstame. Jei kiekvieną kartą reikalausime atsistatydinimo ar „atsakomybės“, tai geriausiu atveju išspręsime ne itin reikšmingas trumpojo laikotarpio problemas. Nuobaudos ne visuomet yra nurodytos kokiame nors kodekse, o pokyčiai prasideda tada, kai skandalas virsta diskusija apie normas, atsakomybę, lūkesčius. Jei to nedarysime, beliks pripažinti, kad problema yra ne politika, o mūsų apatija.
Dominykas Kaminskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas
