Asmeninis archyvasVilniuje įvykdytas išpuolis prieš Rusijos opozicionierių, Aleksejaus Navalno artimą bendražygį Leonidą Volkovą sukėlė ginčų ir aistrų bangą dėl Vakaruose veikiančios rusų demokratinės opozicijos.
„Mane glumina ir kelia gilų nerimą, kai rusų opozicionieriaus užpuolimas ir brutalus sumušimas Vilniuje sukelia patyčias ir tokias reakcijas: „Ko čia skundžiasi, per menkai gavo, kad galėtų skųstis“, „Tokiais vaizdais tegu nebando čia lygintis su karo aukomis“, „Taip jam ir reikia“ ar net „Patys turbūt ir suorganizavo, kad gautų dėmesio“. Kai prieš kelias savaites kalėjime nužudyto opozicijos lyderio vardą bandoma paversti į pasityčiojantį keiksmažodį“, – savo feisbuko paskyroje rašė Mantas Adomėnas.
Filosofo ir rašytojo žodžiais, „iš Senamiesčio barų ir nuo savo sofų į viešumą tai rašo žmonės, kurių didžiausia akistata su pavojumi, ko gero, buvo gatvės perėjimas per raudoną šviesą ar kavos pasibalinimas baigusiu galioti pienu. Tačiau tai netrukdo jaustis gėrio riteriais ir priimti moralinės viršenybės ar net paniekos povyzą atžvilgiu žmonių, kurie rizikuoja – ir kartais net sumoka aukščiausią kainą už savo įsitikinimus“.
Reiktų 100 proc. solidarizuotis su šia M. Adomėno pozicija, jei dar nepraradome sveiko proto ir sąžinės. Karo Ukrainoje metais Lietuvoje ėmęs plisti požiūris, kad visi rusai blogi vien todėl, kad jie rusai, beveik niekuo nesiskiria nuo tarpukario „Juden Raus!“ arba armėnų tapatinimo su teroristais, kuriuo pasižymėjo Atatiurko laikų propaganda. Vilniaus „Senamiesčio barų ir sofų“ kovotojai, kaip juos savo įraše vadina M. Adomėnas, ir jų bendraminčiai, rusus laikantys antrarūšiais ir naikintinais žmonėmis, šiuo metu ne blogiau tarnauja Putino režimo tikslams nei Kremliaus penktoji kolona Baltijos šalyse.
*****susije*****
Tačiau visomis įmanomomis sąlygomis – ir karo, ir taikos (o tikėtis taikos su Rusija artimiausiu metu būtų itin naivu) – reiktų stengtis matyti visą tikrovės paveikslą, o ne tik tą jo dalį, kuri labiausiai bado akis dėl aktualijų poveikio masiniam informacijos vartotojui. Savo ruožtu visas tikrovės paveikslas rodo ne tik apgailėtinas reakcijas į L. Volkovo užpuolimą Lietuvoje, bet ir ne ką padoresnius bei protingesnius teiginius rusų opoziciniuose – „liberaliuose ir demokratiniuose“ (juk taip norime tuo tikėti) – leidiniuose.
Galime tik spėlioti, kodėl pats L. Volkovas atsisakė Lietuvoje jam ne kartą siūlytos apsaugos. Turbūt nelengva tikėtis, kad valstybės saugumo tarnybos apsaugos nuo užpuolikų žmogų, kuris pats tos apsaugos kratosi ir nenori net stebėjimo kamerų savo gyvenamoje aplinkoje. Nors puikiai supranta ar bent jau turėtų suprasti, kad dabartinėmis aplinkybėmis jis yra tapęs Kremliaus režimo taikiniu.
Štai ką netrukus po L. Volkovo užpuolimo vienam opozicinių demokratinių rusų leidinių pareiškė A. Navalno ir L. Volkovo bendražygis Ruslanas Šavedinovas: „Ji [Rusijos valdžia] supranta, kad yra Europa ir NATO, kurios kažką kalba, grasina, moja mažais kumštukais, bet nesugeba net savęs apginti tuo atžvilgiu, kad Europos Sąjungos ir NATO šalyse vykdomi nusikaltimai.“
Čia į akis iškart krenta keli dalykai. Pirmasis jų – tai akivaizdi ironija, kai kalbama apie NATO ir ES „kumštelius“. Prieglobstį Rusijos opozicijai teikiančios šalys atvirai niekinamos ir žeminamos: „kumšteliai“, „nieko nesugeba“. Antra – vien tam, kad būtų sustiprintas šios ironijos poveikis Rusijos „liberalų“ ir „demokratų“ auditorijai, kuri, matyt, irgi linkusi niekinti Europą ir NATO, postuluojama, kad tose šalyse, kurios „sugeba apsiginti“, „nusikaltimai nevykdomi“ (tai – citatos).
Labai norėtųsi pamatyti tokias šalis, kuriose nusikaltimai išvis nevykdomi. Beje, reikėtų priminti, kad Stalino smogikai ne tik žudydavo, bet ir įžūliai grobdavo su bolševizmu kovojusius rusų emigrantus Europos valstybių sostinėse net tada, kai Europa mojo ne „kumštukais“, o kumščiais. Taigi rusų opozicinis leidinys – arba bent jau jo kalbinamas L. Volkovo bendražygis – šioje vietoje nusirita į buką propagandą, ciniškai skleidžiamą ir sustiprinamą naudojantis L. Volkovo kaulų lūžiais.
Labai norėtųsi pamatyti tokias šalis, kuriose nusikaltimai išvis nevykdomi.
Ir trečias dalykas: nei R. Šavedinovą kalbinusi žurnalistė, nei jos pašnekovas net neužsimena, kad L. Volkovui buvo siūlyta apsauga, ir jis jos atsisakė. Galbūt jie to nežinojo? Sunku tuo patikėti, bet – tebūnie. Jei taip, tai abu pasielgė neprofesionaliai: išsityčiojo iš Europos ir Lietuvos, suteikusios prieglobstį L. Volkovui, už tai, dėl ko kalti buvo tik V. Putinas ir pats L. Volkovas, net neišsiaiškindami esminio ir vieno svarbiausių šios istorijos klausimų.
Kitais atžvilgiais interviu su R. Šavedinovu tikrai įdomus ir informatyvus. Be kita ko, R. Šavedinovas jame aiškina, kodėl A. Navalno organizacija neprisijungė prie pernai balandį Michailo Chodorkovskio pastangomis tam kartui suvienytos ir vadinamąją Berlyno deklaraciją paskelbusios rusų opozicijos. Beje, tarp pasirašiusiųjų yra ir visiškai odiozinių figūrų – antai tokie vėjus kalbantys personažai kaip Andrejus Ilarionovas.
Atsakydamas žurnalistei į gan aštrius klausimus apie tai, ar apskritai prasminga A. Navalno organizacijos veikla, jei ji viso labo paviešina korupcijos Rusijos valdžioje faktus (na ir kas, kad tie faktai paskelbiami?) bei „sektantiškai“ atsiriboja nuo Europoje su M. Chodorkovskio ir kitų žinomų asmenų vėliavomis veikiančių opozicionierių, R. Šavedinovas atsako taip pat aštriai: kas iš to, kad mes trinsimės konferencijose Berlyne arba skaniai vakarieniausime ir gersime kavutes su kruasanais Paryžiuje?
Ši nuostata leidžia geriau suvokti ir tai, dėl ko dažnai buvo klausiama: kam A. Navalnas grįžo į Rusiją? Juk turėjo suprasti, kuo jam tai gresia.
Vargu ar A. Navalnas buvo toks naivus, kad to nebūtų galėjęs suprasti. Bet jis puikiai matė ir tai, kokią įtaką Rusijos visuomenei daro Europos sostinėse gyvenanti ir periodiškai konferencijas su kruasanais bei skaniomis vakarienėmis rengianti Rusijos opozicija: artimą nuliui. Todėl jis ryžosi grįžti ir tapti tuo, kuo tapo, – kankiniu. Bizantiškoje, mistinių religinių elementų nestokojančioje Rusijos politikos tradicijoje (Berdiajevo filosofija, Rasputino politinė įtaka, etc.) tokia kankinystė gali gerokai efektyviau pakirsti Putino režimo pamatus nei parodomasis vakarieniavimas su bendraminčiais ir kruasanais Vilniuje, Paryžiuje ir Berlyne.
Straipsnių autorius ir laidų vedėjas Vladimiras Laučius yra Rytų Europos studijų centro vyriausiasis politikos analitikas.
