Meniu
Prenumerata

sekmadienis, birželio 16 d.


KOMENTARAS
Apie laikinumo pažadą valdžios iniciatyvose – ne tik dėl solidarumo mokesčio
Leonardas Marcinkevičius
Asmeninis archyvas
L. Marcinkevičius.

Jeigu politikai laikytųsi savo duotų pažadų, bankams laikinai įvestas „solidarumo“ įnašas nustotų galioti kitų metų birželį. Tačiau diskusijos apie šio mokesčio pratęsimą dar nėra uždarytos, o opoziciniai parlamentarai jau ėmėsi iniciatyvos šį mokestį palikti visam laikui. Net ir tuo atveju, jeigu jis galiausiai nebus pratęstas, ši istorija mums dar kartą primena, kad „laikinumo“ pažadas politiniuose debatuose neturėtų būti priimamas rimtai.

Pernai gegužę Seime priimtas „Laikinojo solidarumo įnašo“ įstatymas numatė papildomą mokestį bankų grynųjų palūkanų pajamoms. Tuomet į parlamentą projektą atnešusi Finansų ministerija akcentavo, kad bankų pelnai staiga ir neplanuotai išaugo dėl susiklosčiusių išskirtinių aplinkybių – Europos Centrinio Banko (ECB) staigiai pakeltų bazinių palūkanų normų. Esą tai sukūrė papildomo apmokestinimo poreikį, nes šio sektoriaus pelningumas ateinančius keletą metų turėjo reikšmingai išaugti. Visas toks staigus vieno sektoriaus apmokestinimas buvo grindžiamas būtent laikinumu, esą tik susiklosčius išskirtinėms aplinkybėms toks mokestis veiksmingas. Remiantis „laikinumo“ pažadu, atmesti visi kritikų ir sektoriaus argumentai dėl žalos Lietuvos konkurencingumui, mokestinės sistemos iškraipymo, teisėkūrinio proceso nepaisymo. Mokestis įvestas iki 2025 m. birželio mėnesio. Tada akcentuota, kad jo pratęsti neketinama.

Taip apmokestintos šalyje veikiančių kredito įmonių grynosios palūkanų pajamos (palūkanų pajamų ir palūkanų išlaidų skirtumas). Jeigu šios pajamos daugiau nei 50 proc. viršija ketverių pastarųjų metų vidurkį, šiai daliai taikomas net 60 proc. mokesčio tarifas. Tokiu būdu vien per 2023 m. iš bankų sektoriaus paimta 250 mln. eurų. Numatoma, kad per šiuos metus šis sektorius sumokės dar 220 mln. eurų.

Likus metams iki žadėtos mokesčio galiojimo termino pabaigos ir ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, ir finansų ministrė Gintarė Skaistė užsiminė, kad klausimas dėl „solidarumo“ mokesčio pratęsimo dar nėra „visiškai uždarytas“. Viskas, anot premjerės, priklauso nuo to, kiek dar pinigų valdžia galėtų surinkti pagal dabartinį mechanizmą. Kitaip tariant, esminis faktorius priimant sprendimą bus tai, kokia mokesčio bazė išliktų pagal dabar taikomą jo apskaičiavimo tvarką. Tuomet I. Šimonytė sakė, kad atsižvelgiant į išskirtinį bankų pelningumą, papildomas šio sektoriaus apmokestinimas yra ir „šioks toks moralės klausimas“. „Šiokie tokie“ moralės kategorijos klausimai yra ir politikų pažadų laikymasis, teisėtų lūkesčių išpildymas.

Iniciatoriams nesiryžtant uždaryti diskusijos, palaikymą „solidarumo“ mokesčio pratęsimui jau išsakė visa eilė politikų, tarp jų ir prezidentas Gitanas Nausėda, krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas. Parašus ant projekto, kuriuo siūloma iš „Laikinojo solidarumo įnašo“ įstatymo pavadinimo išbraukti pirmąjį žodį ir šį mokestį palikti galioti visam laikui sudėjo opozicijos atstovai.

Bankai panašiai apgaunami jau ne pirmą kartą

Standartiškai Lietuvoje yra mokamas 15 proc. siekiantis pelno mokestis. Dar „valstiečių“ valdymo metais bankams jis buvo padidintas iki 20 proc. Tuomet irgi žadėta, kad tik trumpam. Valdžioms pasikeitus, pamirštas ir duotas įsipareigojimas dėl šio mokesčio laikinumo. Šios Seimo kadencijos pradžioje argumentuota, kad pandemijos laikotarpiu valstybė jokiu būdu negali sau leisti prarasti biudžeto lėšų. Taip bankai dar iki „solidarumo“ mokesčio įvedimo buvo įpareigoti mokėti 5 proc. punktais didesnį pelno mokesčio tarifą, taip paminant sektoriui sudarytą teisėtą lūkestį, kad šis padidinimas bus tik trumpalaikis.

Dabar situacija, panašu, kartojasi. Iš pradžių vienam konkrečiam sektoriui įvedamas visiškai naujas mokestis. Žadama, kad tik laikinai. Tačiau, artėjant galiojimo terminui, kartojama ta pati eilutė: situacija neleidžia prarasti biudžeto lėšų, gynybos poreikiai yra esminė valstybės reikmė. Su tuo ginčytis, žinoma, sunku. Nors tai tik dar vienas žingsnis bloginant bankinio sektoriaus veiklos sąlygas Lietuvoje, ši istorija turėtų pamokyti ne tik kredito įstaigų atstovus. Problema yra platesnė.

Laikinumo pažadas – burtažodis, leidžiantis nesilaikyti teisėkūros procedūrų

Pamoka, kurią atskleidžia diskusijos apie „solidarumo“ mokesčio pratęsimą - prisidengimas „laikinumu“ leidžia išvengti nuoseklaus teisėkūrinių procedūrų laikymosi. Politikai priima teisės aktus, kurie įveda naujus arba keičia senus reguliavimas, tačiau patys turėtų paisyti taisyklių, kurios taikomos jiems. Tai esminis pasitikėjimo valstybe ir politikais veiksnys. Viena iš taisyklių numato, kad visiems naujai įvedamiems ar didinamiems mokesčiams turi būti taikomas 6 mėnesių įsigaliojimo terminas, siekiant sudaryti sąlygas įmonėms ir gyventojams prie jų prisitaikyti. Tačiau įvedant „solidarumo“ mokestį šios taisyklės nepaisyta.

Kitas, dar iliustratyvesnis pavyzdys: atsisakytas vykdyti ex post poveikio vertinimas. Praėjusių metų pavasarį, reaguojant į pateiktą projektą ir Ekonomikos ir inovacijų ministerija, ir Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) siūlė numatyti poreikį atlikti šio mokesčio poveikio vertinimą, kurio galimybę numato Teisėkūros pagrindų įstatymas. Tuomet argumentavau, kad Finansų ministerijos patikinimas, jog šis mokestis finansų sistemos stabilumui neturės jokio neigiamo poveikio yra nepagrįstas. Akcentavau, kad tokio ministerijos teiginio pagrįstumą po kelerių metų reikėtų įvertinti net ir tuo atveju, jeigu šis mokestis nebūtų pratęstas. Seimo Biudžeto ir finansų komitetas (BFK) atmetė šį siūlymą, teigdamas, kad poveikio vertinimo procedūra gali būti taikoma tik po dviejų metų, o solidarumo įnašas galios trumpiau. Maža to, komiteto nariai pridūrė, kad ex post vertinimo numatymas „tik sustiprintų įspūdį dėl tariamo ketinimo“ pratęsti šį laikiną mokestį. Šiandien tai skamba ironiškai.

Susiklosto paradoksali situacija, kad pratęsus „solidarumo“ mokestį dar bent metams, vėl būtų galima kartoti tą patį argumentą – jis laikinas ir pratęsti jo neketiname, todėl prisiimti įsipareigojimo ir pagrįsti, kad jokio neigiamo poveikio šis mokestis nekelia – taip pat neprivalome. Nors „susumavus“ bendrą galiojimo laiką, mokestis jau būtų taikomas virš dviejų metų. Tai, kad reikėtų įvertinti šio mokesčio poveikį bankinio sektoriaus dalyviams ir ekonomikai apskritai, nėra tik išmislas, iliustruoja ir Tarptautinio valiutos fondo (TVF) pastabos. Jo ekspertai dar praėjusiais metais įspėjo apie mokesčio keliamas rizikas Lietuvos konkurencingumui bei akcentavo, kad laikinumo pažado tesėjimas yra esminė sąlyga užtikrinant, kad šalies ekonomikai nebūtų reikšmingai pakenkta.

Tačiau būtent „laikinumo“ pažadas ir yra priežastis, kodėl šio mokesčio šalininkams taip ir nereikės pagrįsti savo teiginių apie šio mokesčio poveikį.

Dangstymasis laikinumu užkardo racionalios diskusijos galimybes

Apskritai, bet kokio politinio siūlymo dangstymas tuo, kad jis tėra laikinas, užkerta kelią racionaliai ir argumentuotai diskusijai apie tokio sprendimo poreikio pagrįstumą bei poveikį ekonomikai.

„Solidarumo“ mokesčio oponentai pateikė kritiką, kad tokia iniciatyva pakenks Lietuvos finansų sektoriaus konkurencingumui ir pamins pasitikėjimą Lietuvos investicine aplinka, vieno sektoriaus išskirtinis apmokestinimas prieštarauja tvarios mokesčių sistemos principams, o dėl to nukentės eilinis vartotojas, nes pabrangs bankinių paslaugų įkainiai. Iniciatoriai atkirto: ne, nes gi mokestis tik laikinas, o investiciniai sprendimai priimami ilgalaikėje perspektyvoje, galime taikyti išimtis dėl susidariusių išskirtinių aplinkybių, o dėl trumpalaikio mokesčio paslaugų kaina nebus didinama. Kad ir kokį argumentą išsakė šios iniciatyvos kritikai, juos visus buvo galima atmesti vienu vieninteliu magišku žodžiu: „laikinumas“.

Dangstymasis juo veda prie ciklinės argumentacijos. Viena vertus, sakoma, kad iniciatyva dėl jos laikino pobūdžio neturės žalingo poveikio. Tačiau šio teiginio pagrįstumą atsisakoma vertinti, sakant, kad ex post poveikio vertinimas laikinoms priemonėms nėra reikalingas.

Atsakymas, kad neigiamos pasekmės bus mažesnės ar siūlymas yra labiau priimtinas vien dėl to, kad priemonė nėra nuolatinė, neįrodo šios priemonės reikalingumo. Iniciatyvos autoriai ją turėtų gebėti pagrįsti net ir tuo atveju, jeigu sprendimas liktų galioti visam laikui. Priešingu atveju, jo apskritai nereikėtų priimti. Šią pamoką taip pat reikia turėti galvoje, kai ateityje susidursime su panašia situacija.

„Laikinai“ padidintas pridėtinės vertės mokestis (PVM) jau tapo lietuviškų ekonominės politikos ir mokestinių debatų folkloro dalimi. Laikinasis „Solidarumo“ mokestis tokiu pačiu folkloru veikiausiai netaps, nes bankų nemėgti yra madinga. Tačiau pastarasis atvejis tėra vienas iš pavyzdžių, kaip valdžia sukurdama nuosaikaus ir kompromisinio pasiūlymo iliuziją galiausiai pokyčius įtvirtina visam laikui. Nors ypatingomis aplinkybėmis gali prireikti laikinų priemonių, tokiais pasiteisinimais valdžia linkusi piktnaudžiauti, o tai nestiprina pasitikėjimo valstybe. Laikinumo pažado nepaisymas gali atsisukti prieš kiekvieną iš mūsų, nesvarbu, ar būtumėme pelningai dirbančio banko akcininkas, smulkus verslininkas ar eilinis darbuotojas. Valdžios suformuojami teisėti lūkesčiai turi būti kiekvieno žmogaus garantija, o ne pigi valdžios iniciatyvų maskuotė.

Leonardas Marcinkevičius yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas

2024 05 28 11:55
Spausdinti