Lietuva nuo Estijos, o ypač nuo Latvijos labiausiai skiriasi tuo, kad anos abi yra jūrinės valstybės, o mes – aviatoriai. Mūsų herbe Vytis skrieja, toje originalioje versijoje, ne naujausioje, kur jis jau apsunkęs – nežinia, ar cepelinų apsivalgęs, ar per klaidą rankinį stabdį užtraukęs. Svarbiausias mūsų mitologijos demonas – aitvaras – skraido kaip pasiutęs. Legendiniai herojai S. Darius ir S. Girėnas iki šiol tebeskraido mūsų kolektyvinėje vaizduotėje.
Tarpukariu turėjome lėktuvų statyklą – ANBO. Sugriovė sovietai, o atgavus nepriklausomybę niekas nesiima iniciatyvos atkurti svarbiausią technologinį paveldą. Atsirastų ir inžinierių, ir meistrų, ir bandytojų. Bijo kapitalo kaupėjai rizikuoti, nėra garantijų, kad seksis taip, kaip aitvarą prisijaukinus, o ne kaip „Lituanicai“.
O poreikis skraidyti niekur nedingęs. Kol nebūdavo tiek daug greičio matuoklių ir gulinčių policininkų, dažnas tautietis audine, bemvu ar papiktintu golfu pamėgindavo retsykiais įsibėgėti tiek, kad ratų gumomis atsiplėštų nuo asfalto. Vienam kitam pavykdavo pakilti ir nusklembti keliasdešimt metrų su fūra. Gėda ir apmaudas – skraidyti gimę vyrai turi nykiai tampyti konteinerius po visą Europą, nes aviacija tokioje duobėje, kad gali dešimt metų žiūrėti užvertęs galvą į dangų ir nepamatysi nė vieno sklandytuvo. Tik oro balionus, kurie ne visai aviacija. Labiau nevilties išraiška: kai labai nori skraidyti, bet kiti būdai neprieinami.
Latvių kapitalo skraidintojai nudažė vieną savo lėktuvą mūsų trispalve – to tarsi ir pakanka. Jie turi daug lėktuvų, mes – oro uostų.
Apie lietuviškąsias oro bendroves geriau nekalbėkime – apmaudas ima. Jei pastarąjį kartą iniciatyvos prikelti ar įsteigti lietuvių kapitalo skraidintoją būtų ėmęsis koks nors rimtas politikas, o ne Zuokas, gal ką nors turėtume. O gal ne. Gal šitas reikalas pas mus yra užkeiktas. Gal Paksas, kai jį tauta pavarė šalin nuo prezidento posto, įsisodino į savo lėktuvėlį asmeninę burtininkę Lolašvili, apskrido keletą tamsių ritualinių ratų aplink Lietuvos oro uostus, ir basta. Nebeturėsim savo oro vežėjo, kol koks nors gerasis magas neatburs. Bet kadangi Lietuva oficialiai – pasaulietinė, religiniais prietarais nesivadovaujanti valstybė, ir keleiviai lėktuvui nusileidus jau nebeploja, tai nieko ir nebeišeis.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Latvių kapitalo skraidintojai nudažė vieną savo lėktuvą mūsų trispalve – to tarsi ir pakanka. Jie turi daug lėktuvų, mes – oro uostų. Daugiau, nei reikia. Iš neturėjimo ką veikti galime optimizuoti: per vidurį tarp Vilniaus ir Kauno pastatyti naują Žaslių oro uostą. Kaune ir Vilniuje sklypus parduoti vystytojams – naujiesiems perkūnkiemiams steigti. Paskui iškart tarp Žaslių ir Palangos, pavyzdžiui, prie Ariogalos, statyti mega keleivių hubą skrydžių hiperstartuolį. Turintiems skrydžio baimę galima pastatyti atskirą oro uostą prie Baisogalos. Jei turėsim šiuolaikiškų oro uostų, lėktuvai patys norės atskristi. Čia kaip su pigiu alkoholiu ir bernvakarių turistais – jei tą sritį apleidi, visi lekia į Rygą.
Bet visų pirmiausia reikia pakeisti vadybininkus, sargus ir visą kitą personalą Zoknių oro uoste. Nuo įstojimo į NATO ten dešimtis kartų keitėsi oro patruliavimo misijos, bet mūsų karinėje aviacijoje – jokio proveržio. Iki šiol neturime nė vieno naikintuvo anei bombonešio. Visos misijos atsigabena krūvas atsarginių dalių, technikai angaruose nuolat užsiima visų tų pažangių orlaivių remontais, atnaujinimais. Kur jie deda atlikusias dalis? Išmeta. Jei kurių neišmeta, galima bandyti tartis. Mes gi sąjungininkai. Mums ir panzerhaubicas, ir himarsus parduoda. Parduotų ir detalių keletui naikintuvų susirinkti. Ir instrukcijų PDF’us persiųstų. Išeitų truputį savotiški, bet ne prastesni už rusų.
Galų gale Vilniuje turime „Avia Solutions Group“. Sunku patikėti, bet faktas – remontuodavo lėktuvus pačiam Prigožinui. Nors, pagalvojus, o kas tas Prigožinas – niekas. Nuodugniai patikrinę visus jų biurus, krepšinio salių drabužines, šiukšlines, Ušacko stalčius galbūt įmintume šimtą Kremliaus aviacijos mįslių. Pavyzdžiui, kaip šalyje, kur nuo 1917-ųjų viskas gaminama iš šūdų ir pagaliukų, vis dar esama veikiančių orlaivių, raketų, fejerverkų. Būčiau linkęs patikėti, kad toje imperijoje veikia šimtatūkstantinis lolašvilių tinklas, kurios savo purvinų magijų galia stumdo rasyjos dangumi debesis, lėktuvus, žąsis ir gagarinus. Jei kuri nors lolašvilė savo poste užsnūsta, dangaus kvadrate virš jos magija išsijungia – tuomet lėktuvas ar žąsinas įkrenta į Sosnovskio barščių tankumyną.
BEREKLAMOS:
