Šiomis dienomis išjungdama kompiuterį užverčiu ne tik tos dienos darbų puslapį.
Išjungdama kompiuterį išjungiu ir pasivaikščiojimus po parodas, kurių nespėjau aplankyti gyvai. Baigiu arba nutraukiu filmo peržiūrą. Išeinu iš operos ar baleto. Pasitraukiu iš vakarėlio ar ramaus pokalbio su draugais. Išeinu iš vienos paskaitos tam, kad rytoj, įsijungdama kompiuterį, vėl įsitraukčiau į kitą. Baigiu treniruotę (o gal tiesiog tinginiauti ant jogos kilimėlio). Sekmadieniais užverdama kompiuterį it knygą galiu išeiti ir iš pamaldų (sako, tikintieji į kunigus jau kreipiasi prašydami virtualiai atlikti išpažintį). Neturiu galimybės patirti nuotolinio moksleivių mokymo(si) džiaugsmų, bet iš to, ką apie juos girdėjau, neabejoju – kas vakarą būčiau labai laiminga kartu su kompiuteriu išjungdama ir tas patirtis.
Pasaulis ir anksčiau buvo patogiai pasiekiamas vienu kompiuterio pelės spragtelėjimu. Bet kai tapo pasiekiamas vien tokiu būdu, apėmė jausmas, kad esi apvogtas. Patogumas virto šleikštuliu. Kalbos apie atsivėrusias naujas galimybes ir plačius horizontus ėmė erzinti. Kartu neapleido jausmas, kad į virtualybę persikraustęs pasaulis susitraukė, tapo troškus ir net klaustrofobiškas – ir ne vien dėl kelionių bado. Spaudimas kuo efektyviau išnaudoti kiekvieną šio nepaprasto laiko minutę ėmė varyti iš proto. Kažkas pastebėjo, kad visai normalu ir protinga išgyvenant šoką ar sukrėtimą nereikalauti iš savęs tuo pačiu dar išmokti kad ir japonų kalbos – o būtent tai dabar ir išgyvename. Lygiai taip pat į priešingą pusę norisi bėgti (virtualiai, be abejo!) ir nuo tų, kurie kiekvieną dieną pradeda ir baigia kalbomis apie apokalipsę. Pusiausvyros maža, nes pasikeitė laiko skirstymo ir energijos srautai: juos, anksčiau galėdavę skirti socialinio kontakto reikalaujančioms veikloms, dabar aktyviai perkeliame į virtualią erdvę ir virtualias peštynes. Yra, tiesa, ir primygtinai teigiančių, kad dabartinis laikas – geriausia, kas galėjo nutikti, kad reikia juo mėgautis ir išmokti lėtai gyventi. Bet ir per jų sofistikuotas įžvalgas neretai skverbiasi prastokai užmaskuotas nekantrumas: kada gi vėl gyvensime kaip seniau? Ar gyvensime? Ir ar tikrai blogai, jei ankstesnis gyvenimas man labiau patiko?
Nors nepertraukiamas buvimas online šiandien siūlo tiek galimybių, atradimų, savęs ir kitų tobulinimo įrankių, man regis, mes po truputį virstame nuobodulio visuomene. Šį terminą pasiskolinu iš istoriko Tomo Vaisetos monografijos. Tik jis taip rašė analizuodamas vėlyvojo sovietmečio (1964–1984 m.) visuomenę. Bet koronaviruso pandemija ir karantinas, sakyčiau, mus irgi verčia nuobodulio visuomene (o gal ja verčiamės patys). Tai galėtų patvirtinti tiek socialiniuose tinkluose bei naujienų portaluose pramirkstamos valandos, tiek, spėčiau, itin ribota ir turinio prasme menkai auganti dažniausiai naudojamų programėlių įvairovė. Bet turbūt labiausiai – pirmasis antrojo karantino savaitgalis, kai didieji sostinės prekybos centrai net ūžė nuo lankytojų. Žmonės troško pramogų, žmonės nebenorėjo vėl sėdėti tarp tų pačių sienų su tais pačiais artimaisiais, tad masiškai, kur kas gausiau nei įprastai savaitgaliais, patraukė ieškoti laimės ir ligų į vietos akropolius. Kaip prieš maždaug 20 ar net daugiau metų, kai didelis prekybos centras buvo būtina aplankyti vieta. Koks paradoksas – juk šiandien visi ir viską pasiruošę pristatyti į namus. Bet tai negelbsti, jei labiausiai norisi iš namų.
