Asmeninis archyvasES susiklostė paradoksali situacija. Gyventojai sensta, ekonomika stagnuoja, ir tuo pat metu bankuose nenaudojami guli didžiuliai maišai gyventojų santaupų. Europos Komisija skaičiuoja, kad net 31 proc. europiečių santaupų dūla bankuose, o amerikiečiai savo pinigus įdarbina daug efektyviau ir kojinėse bei bankų depozituose laiko triskart mažiau pinigų. Paslaptis slypi neišvystytose II ir III pakopos pensijų sistemose, kurios leistų nukreipti gyventojų santaupas į investicijas ir jas paversti oria senatve.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Kaupimu ir investavimu grįstos pensijų sistemos leidžia gyventojams sukaupti pensiją, kurios dydis nepriklauso nuo dirbančiųjų ir pensininkų santykio visuomenėje. Lėšos, kurias žmogus kas mėnesį atsideda senatvei, yra investuojamos ir užtikrina investicinę grąžą, kartu maitindamos ekonomiką. O socialinio draudimo sistemos, grįstos einamosiomis įmokomis, lėšas čia pat išmoka pensininkams, tad šie pinigai nedalyvauja kuriant vertę. Visuomenei senstant, tokį pensijų modelį valstybei pavežti vis sunkiau – pensininkų skaičiui augant, darbuotojų mažėjant, našta dirbantiesiems didėja. Ne veltui skaičiuojama, kad per pastaruosius 20 metų pensijos buvo bene pagrindinis viešojo sektoriaus išlaidų augimo veiksnys. Dėl to mažiau pinigų lieka kitoms svarbioms sritims: gynybai, švietimui ar sveikatos apsaugai.
Valstybinio draudimo sistemoje „socializuotos“ pensijos Europoje išpopuliarėjo iš dalies dėl istorinių priežasčių. Pasauliniai karai, tarpukariu vykusi hiperinfliacija sudegino europiečių santaupas – dalyje šalių jos net buvo nusavintos laikmečio reikmėms finansuoti. Šios aplinkybės pakirto visuomenės pasitikėjimą ilgalaikiu taupymu. Dėl to po Antrojo pasaulinio karo dauguma Europos šalių konstravo išskirtinai tik einamosiomis įmokomis grįstas sistemas – taupymas ir investavimas buvo matomas kaip pernelyg rizikingas veiksmas. Svarbu pripažinti, kad kurį laiką ši sistema veikė puikiai – darbingo amžiaus žmonių skaičius nuniokotame žemyne sparčiai augo, atsigaunanti ekonomika didino atlyginimus, kartu nuosekliai augo ir pensijos. Visgi pastaraisiais dešimtmečiais ši tendencija apsivertė aukštyn kojomis – pensininkų sparčiai daugėja, o valstybių biudžetai braška nesurinkdami pakankamai įmokų pensijoms mokėti. Tačiau Europos valstybės ignoruoja savo žilstančias galvas ir pokyčių, stiprinančių pensijų kaupimą, imtis vengia.
Ne veltui skaičiuojama, kad per pastaruosius 20 metų pensijos buvo bene pagrindinis viešojo sektoriaus išlaidų augimo veiksnys.
Didesnės paskatos dalyvauti pensijų kaupimo sistemoje prisidėtų ne tik prie orios senatvės, bet ir prie buksuojančio ekonomikos variklio paleidimo. Ursulos von der Leyen vadovaujama Europos Komisija pastebėjo, kad Bendrijos ūkis pralaimi konkurencinę kovą su JAV ir kitomis šalimis, o atsilikimas ypač opus naujųjų technologijų sektoriuje – tiek kasdieniu pagalbininku tapęs dirbtinis intelektas, tiek savavaldžiai automobiliai, galintys save nuvairuoti į keleivio norimą vietą, kuriami ne Europoje, o toli už vandenyno.
Neišvystytos pensijų kaupimo sistemos lemia kapitalo trūkumą įmonėms – milijardai bankuose dūlančių europiečių santaupų galėtų tapti produktyviu kapitalu, naudojamu inovacijoms ir produktams plėtoti Europoje. Skaičiuojama, kad dėl nepanaudojamų europiečių santaupų žemyno ekonomika kiekvienais metais praranda apie 350 mlrd. eurų investicijų. JAV situacija kiek kitokia ir itin iliustratyvus to pavyzdys – technologijų milžinės „Apple“ augimas, kuris buvo iš dalies finansuotas ne kuo kitu, o pensijų fondų kapitalu. JAV pensininkai gali džiaugtis – „Apple“ sėkmė prisidėjo prie didesnių jų pensijų.
*****susije*****
Jei Europai pavyktų pabusti iš snaudulio ir tinkamai išnaudoti įmonių potencialą bei gyventojų kapitalą, ekonominė grąža padėtų kompensuoti neigiamus demografinius pokyčius. Veiksmas, atrodo, prasidėjo – EK prieš kelis mėnesius paskelbė „santaupų ir investicijų sąjungos“ strategiją. Planuose – parengti valstybėms narėms rekomendacijas, kaip didinti dalyvaujančiųjų pensijų kaupime skaičių, geriau informuoti apie pensijų kaupimo finansinę naudą ir peržiūrėti pensijų fondų reguliavimą.
Visgi kryptį pakeisti nebus lengva, nes dalis valstybių entuziastingai plaukia prieš srovę – prieš daugiau nei dešimtmetį vienokia ar kitokia forma pensijų kaupimą nutraukti ir iš pensijų kaupimo sistemos pasitraukti leido Vengrija, Slovakija, Bulgarija ir Lenkija. Šį žingsnį prieš porą metų žengė ir Estija, o Lietuva tai planuoja daryti dabar. Visgi, jei ES strategijos neliks tik žodžiai, bet taps realiais veiksmais, santaupų maišus pavyks atrišti ir gyvybingai ekonomikai, ir oriai senatvei užtikrinti.
Ernestas Einoris yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas
