Pastaraisiais metais infliacija euro zonoje yra maža, nors Europos Centrinis Bankas (ECB) deda daug pastangų, norėdamas ją padidinti iki pageidaujamo lygio. Tokie ECB veiksmai daugeliui Lietuvos gyventojų atrodo keistai, žinant, kad mūsų šalyje kainų lygis auga gerokai sparčiau negu euro zonoje.
Dar laukia ilga ir sudėtinga kelionė, kol vidutinės lietuvių pajamos priartės prie euro zonos šalių vidurkio. Tačiau didesnė negu euro zonoje infliacija, kylanti dėl augančių darbo jėgos sąnaudų, bus neatsiejama šios kelionės palydovė. Euro zonoje per pastaruosius mėnesius smukę lūkesčiai dėl infliacijos, regione prognozuojamas vangus ekonomikos augimas ir ECB vadovo užuominos apie skatinamosios pinigų politikos artilerijos sugrąžinimą rodo aiškų ženklą mūsų šalies skolininkams, kad bazinė palūkanų ir kartu tarpbankinė palūkanų norma euro zonoje bus neigiama dar ilgai.
Reikia priminti, kad ECB pagrindinis tikslas yra palaikyti kainų stabilumą, kuris apibrėžiamas kaip mažesnė negu 2 proc., bet artima šiai ribai infliacija vidutiniu laikotarpiu. Toks kainų augimas, manoma, turi užtikrinti subalansuotą ekonominę aplinką ir didelį užimtumą. Tačiau po vadinamosios skolų krizės vidutinė metinė infliacija euro zonoje net ir palyginti spartesnio augimo laikotarpiu (2016–2018 metais) vidutiniškai tebuvo vos 1,1 procento. Šiemet ECB ekonomistai prognozuoja, kad vidutinė metinė infliacija bus 1,3, o kitąmet – 1,4 procento. Tokia prognozuojama infliacija yra gerokai mažesnė, negu siekia ECB. Žinoma, Lietuvoje infliacijos lūkesčiai yra didesni (pavyzdžiui, SEB bankas prognozuoja, kad vidutinė metinė infliacija šiemet ir kitąmet Lietuvoje bus 2,5 proc.), tačiau ir darbo užmokestis Lietuvoje didėja tris kartus sparčiau negu euro zonoje.
Kodėl euro zonoje taip ir nesulaukta spartesnės infliacijos?
Analizuojant infliacijos pokyčius, būtina įvertinti tris labai svarbius jos dydį lemiančius veiksnius: įtampą darbo rinkoje, infliacijos lygį pastaruoju metu, ir galiausiai, kokie yra infliacijos lūkesčiai. Nedarbo lygis (ir trumpalaikis, ir ilgalaikis) euro zonoje pastaraisiais metais sparčiai mažėja (tiesa, nedarbas vis dar nepasiekė 2007 metų lygio), o laisvų darbo vietų ir bedarbių santykis išaugo iki rekordinio, todėl įtampa darbo rinkoje išties didėja. Tai lemia, kad ir darbo jėgos sąnaudos euro zonoje praėjusiais metais augo sparčiau (2,4 proc. privačiame sektoriuje). Nors darbo rinkos pokyčiai infliacijai buvo palankesni, euro zonoje ji smarkiau neįsibėgėjo.
Tarptautinio valiutos fondo ekspertų tyrimas rodo, kad didžiausią įtaką infliacijai euro zonoje turi ankstesnis kainų augimas – tai reiškia, kad infliacija kinta lėtai, inertiškai. Žmonės ir verslas apie būsimą infliaciją dažnai sprendžia iš to, kokia ji buvo pastaruoju metu, o ji euro zonoje buvo istoriškai nedidelė. Ne veltui ECB vadovas Mario Dragis ir praėjusią savaitę savo kalboje pakartojo, kad reikia išlikti kantriems – ECB nenuleis rankų kovoje dėl didesnės infliacijos, nes šiam tikslui pasiekti dar yra ginklų, nors ir ribotų. Galima sutikti, kad jeigu euro zona nenugrims į recesiją, kaistanti darbo rinka ir augantis darbo užmokestis infliaciją turėtų paspartinti. Reikia, kad didesnė infliacija išsilaikytų ilgesnį laiką, tuomet atsirastų adaptyvūs gyventojų ir verslo lūkesčiai. Tačiau kol kas optimizmo dėl didesnės infliacijos bent finansų rinkose nėra – finansinių priemonių kainos rodo, kad finansų rinkų dalyviai tikisi tik 1,3 proc. vidutinės metinės infliacijos euro zonoje per artimiausius penkerius metus.
Infliacijai įtaką daro ir auganti paslaugų vartojimo reikšmė ir globalizacija
Viena iš gilesnių priežasčių, kodėl dėl ECB skatinamosios pinigų politikos infliacija greitai neauga, kaip būdavo seniau, yra susijusi su nuolat augančiu paslaugų ir mažėjančiu prekių vartojimo svoriu ją skaičiuojant. Paslaugų kainos įprastai keičiasi kur kas lėčiau negu prekių. Apskaičiuota, kad euro zonoje per mėnesį vidutiniškai kinta 5,6 proc. paslaugų, 9,2 proc. ne energetinių prekių ir net 28 proc. žemės ūkio produktų kainų. Paslaugų, tokių kaip būsto nuoma, kainos Vakarų Europos šalyse dėl teisinio reguliavimo įprastai keičiasi kas kelerius metus. Įmonės ir valstybės sektoriaus įstaigos darbuotojų atlyginimus keičia dažniausiai tik kartą per metus, o paslaugas teikiančios įmonės savo paslaugų kainas peržiūri nebūtinai kasmet – tai priklauso nuo konkurencinės padėties sektoriuje. Galima priminti, kad darbo užmokestis euro zonoje sudaro apie 40 proc. paslaugų ir 20 proc. galutinės prekių kainos.
Pastaruoju metu išsivysčiusiose šalyse infliacija buvo mažesnė negu ankstesniais dešimtmečiais ir dėl vykstančių globalizacijos bei skaitmenizacijos procesų. Išsivysčiusios šalys iškėlė nemažą gamybos dalį į pigesnės darbo jėgos šalis, taip pakeisdamos brangesnes vietoje pagamintas prekes į pigesnes importuojamas. Kai kurioms valstybėms pavyko atlaisvintą darbo jėgą paskirstyti į kur kas produktyvesnius sektorius, o tai padarė didelę teigiamą įtaką tokių šalių ekonomikai. Vis populiarėjanti internetinė prekyba padėjo prekybininkams sukurti didesnę konkurenciją ir taip vartotojams padidinti pasirinkimo galimybę. Visgi prasidėję vadinamieji prekybos karai gali sugriauti ar bent sumažinti laisvos prekybos naudą vartotojams. Įprastai padidėjus importo muitų tarifams, didžiausia jų dalis yra perkeliama galutiniam vartotojui, o tai reiškia, kad dėl tokių tarptautinę prekybą varžančių veiksnių tarifus įvedančiose šalyse infliacija didėtų.
Neigiamas demografinių tendencijų poveikis palūkanų normai
Kol euro zonoje faktinė infliacija yra gerokai mažesnė negu 2 proc., o infliacijos lūkesčiai irgi daug kuklesni, tikėtis, kad ECB imsis veiksmų atitraukiant dabartines skatinamosios pinigų politikos priemones būtų naivu. Priešingai, Mario Dragio komentarai aiškiai rodo, kad jeigu ekonomikos rodikliai nuvils, galime sulaukti ir dar mažesnių pagrindinių palūkanų normų, ir atnaujintos turto pirkimo programos. Verta dėmesio ir kita banko vadovo pastaba – infliaciją į aukštesnį lygį euro zonoje pastaruoju metu bando sugrąžinti tik ECB, o valdžios politika dėl mažinamų biudžeto deficitų jos skatinti nepadeda.
Beje, mažų palūkanų galima tikėtis ir dėl demografinių pokyčių – senstančios visuomenės – įtakos taupymo ir investavimo sprendimams, nes realioji natūrali palūkanų norma euro zonoje gali likti neigiama ilgam. Įvairiais duomenimis, euro zonoje ji svyruoja tarp -2 ir 0 proc., todėl nesunku suprasti, kad jeigu infliacija euro zonoje liks tik šiek tiek didesnė negu 1 proc. vidutiniu laikotarpiu, bazinė palūkanų norma euro zonoje ilgai nebus didesnė negu 0 procentų. Kita vertus, Lietuvoje realioji natūralioji palūkanų norma ir infliacija yra kur kas didesnė negu euro zonoje, todėl ir bazinė palūkanų norma mūsų šalyje, ypač atsižvelgiant tai, kad ekonomika auga sparčiau negu potencialusis BVP, turėtų būti aukštesnė negu 0 procentų. O dabar panašu, kad tokį ekonomiką subalansuojantį pinigų politikos vaidmenį Lietuvoje turi atlikti komerciniai bankai.
Tadas Povilauskas yra SEB banko ekonomistas
